Bet realybė pribloškė: jaukių namų durys slepia didžiulį nepriteklių ir baisią neviltį. Moteris sako, kad tokių šeimų, kurios dar visai neseniai laikė save vidutinėmis pagal pajamas ir pragyvenimo lygį, o šiandien priverstos slėpti savo skurdą ir depresijas net nuo artimiausių draugų, Šiauliuose apstu. Ji prisipažino kartais perkanti po vieną dešrelę mažajai dukrytei. Daugiau pinigų neturi. Sau su vyru mėsos puskilogramį perka kartą per mėnesį ar du.
"Nesitikėjome, kad visi mokesčiai gali taip milžiniškai išaugti, o darbdaviai taip tyčiotųsi iš darbuotojų. Atlyginimai visiškai neproporcingi Lietuvos žmonių pragyvenimo lygiui. Kažkokia neadekvati Lietuva: kainos baisios, atlyginimai mažučiai. Ubagų būriai, turtuolių saujelė, bet būtent jie diktuoja visos Lietuvos gyvenimą, - sako moteris. - Žlugome su pirmaisiais krizės žingsniais. Krizė šalyje, sako, baigėsi, o mums jos pabaigos nematyti, nes pragyvenimas žvėriškai brangsta. Mokesčiai kyla, maisto kainos kyla, mes nebespėjam..."
"Tai vidutinio sluoksnio, smulkiosios buržuazijos, naikinimas, jo erdvės mažinimas. Jeigu žmonės gauna mažas pajamas, mažai perka. Jei mažai perka, verslas neparduoda. Jeigu verslas neparduoda, vadinasi, verslas traukiasi: atleidžia darbuotojus ir ydingas ratas dar labiau išryškėja. Viso to rezultatas - socialinė atskirtis, kai vis daugiau žmonių atsiduria už skurdo ribos," - sako Povilas Gylys, ekonomikos profesorius. - "Esame laukinio kapitalizmo situacijoje ir kartojame XIX amžiaus klaidas. O XIX amžiaus klaidos kainavo XX amžiaus pradžios revoliuciją. Stambiajai buržuazijai kartais primenu, kad istorija sukasi spirale ir gali ateiti laikas Lenino veikalui "Ką daryti?".
