Tada pagalvoji, ar yra garantija, kad Naujųjų šventės toli nuo namų nenumatytai ir nelauktai neužsitęstų su įkaito ar juokdario karnavaliniu kostiumu...Kodėl juokdario?... Todėl, kad kuris metas aiškinant studentams Turizmo įstatymo subtilybes tenka pasijuokti iš įstatymo „protingų minčių“, nors tas juokas kartais pro ašaras...ir ne tik mums auditorijoje, bet ir tiems keliems tūkstančių Lietuvos keliautojų, praradusių nemažas sumokėtas sumas už svajones, bankrutavus kelionių organizatoriams. Netikite, kad gali būti „juokinga“, nagi pabandykime.
Štai kažkodėl Turizmo įstatymo leidėjai sumanė Lietuvoje paskelbti, kad yra tokia „jūrinio turizmo paslauga“. Atrodytų, lyg į temą, juk turime savą jūrą. Tik va ta jūrinio turizmo paslauga Lietuvoje reiškia, kad tai yra, cituoju įstatymą - „automobilių keliai, pėsčiųjų (dviračių) takai, specialiai suplanuota teritorija turistams, pastatai,...“ ir taip toliau ir toliau neplaukiant, o važiuojant ant ratų. O juk paslauga iki šio įstatymo naujos redakcijos reiškė tam tikrą veiklą, kuria tenkinami žmonių poreikiai... Dargi, studentai puola dėstytoją taisyti, kad jeigu yra jūra ar kitokie vandenys, tai ne dviračiai ar automobiliai juose nardo, o laivai ar jachtos turėtų plūduriuoti, ir dar, - kokios ten jūroje autotrasos gali būti. Jie jauni, dar tik būsimi turizmo specialistai aišku „klysta“, juk įstatymo leidėjas negali būti toks visiškas …, kad neskirtų jūros nuo žemės. Vis dėl to, čia viskas su protu padaryta, nes ta jūrinio turizmo paslauga yra tik forma, o tikslas - Europos sąjungos pinigai, kurių užsimanius, ne – užsimojus, galima būtų gauti vadinamam jūrinio turizmo plėtojimui. Dar neaišku, - taigi rengi projektą, paraišką rašai tam jūrų turizmui, ir nieks nedrįs prieštarauti ir ginčytis su įstatymu, kad jūriniam turizmui reikalingi automobiliai ar dviračiai...Tik kodėl dar Lietuvoje liko neįteisinti tokie garsūs pavadinimai - oro turizmo ir žemės turizmo paslaugos, gal ten būtų valtys su jachtomis atsiradę...
Bet eikime toliau - nuo jūros ir jūrinio turizmo į sausumą, kaimo turizmą. Nelabai aiškus tas „daiktas“ kaimo turizmas. Lyg tai apgyvendinimo paslauga, lyg tai poilsio paslauga, lyg tai viešbutis, lyg tai svečių namai. Bet Turizmo įstatymas kietas kaip noragas ir baigta – jeigu paslauga teikiama kaime – reiškia kaimo turizmas. Na, nevisai taip, čia įstatymas „lankstesnis“ - kaimo turizmas Lietuvoje gali būti ir nedideliame mieste, prašom, tik jei ne daugiau 3000 gyventojų. Na ir kas, pavyzdžiui kaimo turizmas Neringoje ar Birštone, nes atitinka gyventojų skaičių.... Bet nereikia kabinėtis, aiškinu studentams, - prie tų miestelių, nes tie Lietuvos miesteliai – ne ką daugiau žymesni už kaimus. Bet svarbesnis kitas, ypatingas įstatymo skaičius – įstatymo leidėjas kaimo turizmui leidžia turėti iki 40 kambarių arba 50 vietų. Tai bent, juk tai visas viešbutis, jokia čia kaimo turizmo sodyba – nerimsta studentai – tai vartotojo klaidinimas, nieko panašaus pasaulyje nėra. Taip, bet pasaulis nei prasideda, nei pasibaigia Lietuvoje, juk svarbiau kai europiniai pinigai srūva į lietuviškųjų kaimo turizmo plėtotojų kišenes ir nesigilinkime į tuos skaičius. Ar ne?
Tačiau svarbiausias Turizmo įstatymo tikslas reguliuoti kelionių organizatorių veiklą ir saugoti turistų teises. Kelionių organizatoriams keliama sąlyga, kad priklausomai nuo turizmo rūšies, t. y. kur ir kaip keliaujama, reikia turėti atitinkamo dydžio finansines garantijas. Mums kaip vartotojams svarbiausias yra išvykstamasis turizmas. Ir ką gi, pagal įstatymą išvykstamasis turizmas – „turistų kelionės po užsienio valstybes“. Argi? Argi turistai Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje ir bet kurioje pasaulio šalyje yra Lietuvos kelionių organizatorių išvykstamasis turizmas? Gal kam atrodytų smulkmena, pamanyk vieną žodį iš sąvokos pavogė, - „Lietuvos turistų...“, bet juk įstatymą, o ne feljetoną skaitome, koks tai profesionalumas.
Kadangi jau prie kelionių organizatorių veiklos prisiyrėme, tai čia, kaip praktika parodė – žymiai giliau „šaknys“ glūdi. Pirmiausiai Turizmo įstatymas kelionių organizatorius paverčia visai ne tuo kuo jie yra, nes vietoje buvusios jų veiklos „rengti, reklamuoti ir parduoti“ keliones, atsirado kažkoks „turizmo paslaugų teikėjais“, kurio nei teoriškai nei praktiškai čia neturėtų būti. Jeigu vadovautis Turizmo įstatymu ir toliau aiškinti šią nesąmonę, reikėtų dar nemažai „teksto“ ir jūsų laiko sugaišti. Tačiau paanalizuokime svarbesnius dalykus – įstatymo nustatytus reikalavimus kelionių organizatoriams, kad šie surinkę iš būsimų turistų pinigus už būsimas keliones, tesėtų savo pažadus. O jeigu ne... Jeigu įvyktų „ne“, - jei kelionių organizatorius paliktų Lietuvos turistus likimo valiai, - tuomet galėtų pagelbėti jų įsigytos finansinės garantijos, kurios privalomos norint užsiimti kelionių organizavimo veikla. Deja, kelių kelionių organizatorių nemokumas ir negalėjimas vykdyti turistams prisiimtų įsipareigojimų tapo pasikartojančia realybe. Negalėjimas ne tik tinkamai pasirūpinti Lietuvos turistais užsienio kraštuose, bet ir negalėjimas sugrąžinti pinigus tiems kurie dar neišvyko į turistines keliones, parodė kokios gali būti skausmingos pasekmės kai po etikete „organizuota turistinė kelionė“ gali slypėti tiesiogine prasme pinigų vagystė. Bet nuo to turėtų mus - kaip turistus ir kaip vartotojus - apsaugoti Turizmo įstatymas ir dar visa eilė kitų teisės aktų, taip pat europinių direktyvų ir reglamentų. Juk Lietuva – teisinė valstybė....
Taigi pažiūrėkime kaip tai veikia. Turizmo įstatymas reikalauja – kiekvienas kelionių organizatorius privalo turėti prievolių turistams įvykdymo užtikrinimą, kuris reiškia turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos išduotą garantiją. Tos garantijos sumos yra – 50 tūkst. Lt kai kelionių organizatoriaus veikla susijusi tik su vietiniu turizmu (jeigu tokios kelionės yra su nakvyne ir Lietuvoje, bet ne ekskursijos). Logika sako, kad tokių organizuotų kelionių kažin iš viso ar yra, o jeigu ir yra ar būtų, tai nustatyta garantija pernelyg didelė. Tačiau jeigu kelionių organizatoriaus veikla yra organizuoti išvykstamojo turizmo keliones užsakomaisiais skrydžiais (reiškia į Turkiją, Egiptą, Maljorką ar kitą pasaulio kraštą) garantijos suma turėtų būti paskaičiuota - ne mažiau 7 proc. nuo per praėjusius metus kelionių organizatoriaus gautų įplaukų už parduotas organizuotas keliones, bet ne mažiau 350 tūkst. Lt. Tai reiškia, kad kelionių organizatorius gali per metus parduoti kelionių ar už 1 ar už 5 mln. Lt jam galios tapati minimali garantijos suma. Tik viršijus nurodytą 5 mln Lt pardavimų sumą pradeda galioti 7 procentų reikalavimas ir garantijų suma pradeda didėti. Pavertus į keliones - reikštų per metus parduoti apie 3000 tokių kelionių arba per mėnesį vidutiniškai apie 230 kelionių skrydžiais. Bet paskaičiuokime kiek garantijos tenka 1 kelionei, jeigu tarkime, vidutiniškai kelionė kainuoja 2000 Lt. Kai kelionių organizatoriaus metinės įplaukos 2 mln. Lt, tuomet viena kelionei garantijos tenka apie 350 Lt, kai 5 mln/ Lt, - garantijos suma sudarys apie 140 Lt, ir toliau kiek be didėtų įplaukos išlieka toks pat vidutinis garantijos dydis vienai kelionei – apie 140 Lt.. Tačiau klausimas – ar rizika lieka ta pati ir ar įsipareigojimai turistams nedidėja, ar išlaikoma konkurencijos sąlygų pusiausvyra. Deja, praktika parodė kur kas didesnę aritmetiką ir turėtos vadinamos garantijų sumos kai kelionių organizatoriai tapo nemokiais pakako tik parskraidinti savus piliečius iš svetimų kraštų.
Įprastai garantijomis tampa laidavimo draudimas, o gauti draudimą reikiamai garantijos sumai kainuoja nemažus pinigus ir tai turi poveikį – mažina įmonės pelną arba didina kelionių kainas. Tikėtina, tuo tikslu Turizmo įstatyme atsirado „lengvata“ verslui, - sudaryti draudimo sutartį ir turėti garantiją galima ne metams, o ketvirčiui. Bet juk kelionės parduodamos ne ketvirčiams, o kada vartotojas keliones perka ir kokiai būsimai kelionės datai perka. Kelionė nupirkta pirmą metų ketvirtį, gali įvykti tik trečią ar sekantį ketvirtį. Tuo tarpu draudimo garantija gali būti gauta tik pirmam ketvirčiui. O laidavimo draudimo taisyklės skelbia, kad ši sutartis pasibaigia kai pasibaigia laidavimo draudimo sutartyje nustatytas jos galiojimo terminas. Ką tai reiškia – nauja draudimo sutartis galios irgi tik jos galiojimo laiku parduotoms kelionėms ir tik tiek, koks bus jos galiojimo terminas. Mielas turiste, tikėkis geriausio, nes ir kelionių organizatoriaus prievolės turistui ir draudžiamasis įvykis aiškiai susieti su laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu.
Būtų galima dar vardinti įstatymo netikslumus (švelniai tariant), kaip gido kvalifikacija reikalinga vesti ekskursiją, Vilniaus senamiestyje, tačiau už jo ribų arba kitame mieste jau gidas laisvas nuo reikalavimų kvalifikacijai. Galima bandyti suvokti kodėl viešbutis ne apgyvendino, o kažkokių turizmo paslaugų teikėjas, arba kodėl kelionių agentai turi tik pareigas ir atiduoti „suvalgyti“ kelionių organizatoriams, kaip transporto, sveikatinimo ar kitos paslaugos tapo vadinamomis turizmo paslaugomis. Galima dar, jeigu nebūtų žinoma, kad šio Turizmo įstatymo „autoriai“ buvęs Seimo narys, politinis veikėjas, socialdemokratas, intelektualaus veido pilietis D. Budrys su konsultantėmis iš vieno garsaus kelionių organizatoriaus „... jie nežinojo ką daro“ ir šiandien jiems visa tai neįdomu ir nesvarbu kaip Valstybiniam turizmo departamentui skelbiamas kaltinamojo, nusikaltėlio ar neišmanėlio nuosprendis iš visų lygių aukštumų.
Pabaigai, gal būt retorinis klausimas, kodėl įstatyme galima prirašyti nesąmonių (šiame, beje ir kituose), tačiau būrys patarėjų, padėjėjų nepataria garbingiausioms Lietuvos moterims - Seimo Pirmininkei ir Prezidentei - nedėti savo garbingų parašų kai iš Lietuvos Respublikos vardu skelbiamų įstatymų žvelgia akivaizdus brokas. Atsakomybė???
Su artėjančiom šventėm, turistai....