Dešimtmetis po Ūkio banko žlugimo: šimtai milijonų paliktų skolų ir iš Maskvos „Žalgiriui“ siunčiami Romanovo meilės prisipažinimai

Praėjus dešimčiai metų nuo paskutinio banko žlugimo mūsų šalyje, Lietuvos bankas teigia, kad nuo tada sukurta sistema turėtų neleisti tokiai istorijai pasikartoti dar kartą, o ir šalies bankinis sektorius – kaip niekad stiprus. Bet pati Ūkio banko istorija iki šiol nėra pasibaigusi – pinigų iššvaistymu kaltinami buvę banko vadovai ir darbuotojai mina teismų slenksčius, tačiau pagrindinis istorijos veikėjas, skandalingasis verslininkas Vladimiras Romanovas, juose vargu ar pasirodys.

2013 m. vasario 12 d. popietę Lietuvos bankas paskelbė, kad įvertinęs rizikingas pastarųjų metų tendencijas, apriboja Ūkio banko veiklą ir skiria jam laikinąjį administratorių. Banko klientai iškart neteko galimybės išsigryninti pinigų bankomatuose, atsiskaityti kortelėmis, ar persivesti lėšas į sąskaitas kituose komerciniuose bankuose.

Vėliau paaiškėjo, kad „rizikingos pastarųjų metų tendencijos“ tai buvo lengva ranka dalijamos paskolos su didžiausiu Ūkio banko akcininku V. Romanovu susijusioms įmonėms ir asmenims. 2014 m. liepą Kauno apygardos teismas banką galutinai pripažino bankrutavusiu. 

Tačiau dar šiandien prokurorai teisme bando įrodyti, kad tų paskolų niekas net nesiruošė grąžinti, o banko lėšos buvo švaistomos sąmoningai.

Pats V. Romanovas nuo Lietuvos teisėsaugos slapstosi Rusijoje, kurioje, regis, jaučiasi pakankamai saugus. Skandalingasis verslininkas nevengia bendrauti su šios šalies žiniasklaida, o iki karo Ukrainoje ir Rusijos komandų pašalinimo iš Eurolygos turnyro, mielai lankydavosi ir Maskvos krepšinio arenose, kai į jas atvykdavo seniau V. Romanovo valdytas Kauno „Žalgirio“ klubas.

„Situacija turbūt nepuiki“

Prieš pat žlugimą Ūkio bankas buvo penktas didžiausias bankas Lietuvoje, turėjęs daugiau kaip 740 darbuotojų ir 47 klientų aptarnavimo skyrius visoje šalyje.