Šiuo metu JAV ambasada Vilniuje ieško kompiuterių priežiūros specialisto. Darbo skelbime nurodoma, kad darbuotojas dirbs pilnu etatu (40 valandų per savaitę). Informacijoje apie siūlomą atlyginimą pabrėžiama, kad jis skiriasi priklausomai nuo to, ar esi Lietuvos gyventojas ar ne.
Įprastiniam rezidentui (angl. ordinary resident) siūlomas 14 869 eurų per metus atlyginimas. Tuo metu, jei sėkmingas kandidatas buvo neįprastinis rezidentas (angl. not ordinary resident), atlyginimas – 45 487 JAV dolerių (42,8 tūkst. eurų) per metus. Vis dėlto kartu nurodoma, kad galutinis atlyginimas turi būti patvirtintas Vašingtone ir priklauso nuo turimos darbo patirties.
Ambasados pateiktoje informacijoje nurodoma, kad neįprastinis rezidentas yra tas asmuo, kuris nėra šalies, kurioje įsikūrusi ambasada, pilietis ir mokesčių mokėtojas. JAV ambasada Vilniuje paaiškinimo, kodėl skiriasi darbo užmokestis, nepateikė.
DELFI aiškinasi, ar toks darbo pasiūlymas nediskriminuoja Lietuvos gyventojų pagal jų gyvenamąją vietą.
Žiūri į Lygių galimybių įstatymą ir Darbo kodeksą
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava teigė, kad tokiame darbo pasiūlyme diskriminacijos neįžvelgia.
„Lygių galimybių įstatyme yra baigtinis diskriminacijos pagrindų sąrašas: ten nėra tokio pagrindo kaip pilietybė ar gyvenamoji vieta (angl. residency). Mūsų tarnyba nuolat gauna skundų dėl galimos diskriminacijos pagal gyvenamąją vietą (pavyzdžiui, darbo skelbime nurodoma, kad ieškomas darbuotojas iš Pakaunės ar panašiai), tačiau tokių skundų negalime tirti dėl jau minėtų priežasčių: nėra teisinio pagrindo. Tam reikėtų papildyti diskriminacijos pagrindų sąrašą nauju pagrindu“, - aiškino pašnekovas.
Vis dėlto V. Dambrava mato galimybę, kad minėtoje ambasados darbo pasiūlyme galėtų suveikti kiti įstatymai. Pavyzdžiui, pasak jo, Darbo kodekse yra įteisinta darbo subjektų lygybė, nepaisant visų požymių,
„Todėl dėl to būtų galima kreiptis į Darbo inspekciją. Šiaip, bet kokioje Lietuvos teritorijoje esančioje užsienio valstybės ambasadoje darbuotojai turėtų būti priimami pagal Lietuvos įstatymus“, - teigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.
V. Dambrava paminėjo dar vieną niuansą – JAV nėra Europos Sąjungos valstybė.
„Tad jiems negalioja ES rekomendacijos, tvarkos. Šį atvejį būtų sudėtinga tirti dar ir todėl, kad, ko gero, visas susirašinėjimas būtų per Užsienio reikalų ministeriją“, - svarstė pašnekovas.
Patarėjas viešiesiems ryšiams paminėjo, kad vis dėlto panašių atvejų pasitaiko ir su Europos Sąjungos valstybėmis.
„Pavyzdžiui, įvairių ES šalių piliečiai, dirbantys kad ir Vilniuje esančiame Europos lyčių lygybės institute, kai kurias išmokas gauna pagal tai, iš kokios šalies jie atvykę, skiriasi tarifai. Tai irgi kelia klausimų dėl asmenų iš skirtingų šalių lygybės“, - kalbėjo pašnekovas.
Darbdavys turi pagrįsti skirtumą
Su diskriminacinėmis bylomis dirbanti advokatė Diana Bumbrevičiūtė-Kuzminskienė teigė, kad sprendžiant diskriminacinius ginčus darbdavys turi pagrįsti, kodėl yra skiriami skirtingi atlyginimai.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai diskriminacija, bet tada darbdavys gali pateikti paaiškinimą ir atlyginimų skirtumą pagrįsti“, - teigė ji.
Pasak D. Bumbreičiūtės-Kuzminskienės, nors baigtiniame diskriminacijos pagrindų sąraše gyvenamosios vietos nėra, šiuo atveju būtų galima įžvelgti, kad nuostata dėl gyvenamosios vietos liečia tam tikrą grupę asmenų ir galima įžvelgti tautinės diskriminacijos bruožų.
Vis dėlto advokatė neatmeta galimybės, kad atlyginimų skirtumas susidaro dėl skirtingų mokesčių, krentančių ant skirtingų šalių gyventojų dirbančiųjų.
Mokesčiai tris kartus nesiskiria
Mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė kelia dvi versijas, kodėl JAV ambasados skelbime nurodyti atlyginimai gali skirtis. Pasak jos, tai – mokesčių tarifų skirtumas arba priedas už patiriamus nepatogumus, išvykus iš savo gimtos šalies.
„Darbuotojų, įdarbintų ambasadoje apmokestinimas reguliuojamas tarptautinėmis sutartimis. Jų esmė ta, kad vietiniai gyventojai moka mokesčius pagal savo valstybės įstatymus, ne vietiniai – pagal tos ambasados šalies įstatymus“, - aiškino pašnekovė.
R. Bilkštytė svarsto, kad siūlant už tą patį darbą skirtingą atlygį bandoma nors iš dalies sulyginti realiai gaunamas pajamas po mokesčių – tiek Lietuvos mokesčių mokėtojo, tiek JAV mokesčių rezidento.
„Tačiau siūlomo atlygio skirtumas nekoreliuoja su apmokestinimo naštos skirtumu. Tad, matyt, kad už tą patį darbą JAV rezidentai gautų didesnį atlygį. Tai galima pateisinti tarptautinėje praktikoje priimtinu „hardship“ priedu – papildoma priemoka prie darbo užmokesčio už gyvenamosios vietos pakeitimą, priemoka už nepatogumus“, - teigė ji.
Mokesčių ekspertė pabrėžė, kad Lietuvoje gyventojų pajamų mokestis siekia 15 proc. Tuo metu JAV turi progresinę mokesčių sistemą ir čia gyventojų pajamų mokestis svyruoja nuo 10 iki 39,6 proc.
