Dėl minimalaus gyvenimo lygio arba „pakankamo“ vartojimo daug kas sutaria – jo turi užtekti „normaliai“ gyvenimiškai aplinkai užtikrinti. Tačiau kada vartojimas perauga į vartotojiškumą, t.y. neigiamomis konotacijomis pasižyminčią „visuomeninę ligą“? Būtent jos apraiškas stebime pas dalį šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės narių. Kai pinigų ir daiktų reikia vis daugiau – pagal kylančią geometrinę progresiją.
Dažniausiai – be jokių stabdžių ar kitų atokvėpio ženklų. Erichas Fromas dar prieš kelis dešimtmečius, modernizmo įsigalėjimo Vakaruose metu, iškėlė fundamentalų klausimą „turėti ar būti?“, kuris pagal savo vertę yra tolygus hamletiškajam egzistenciniam klausimui „būti ar nebūti?“. Tačiau po to sekęs postmodernistinis laikotarpis vartotojiškumo apraiškas dar labiau sustiprino ir pateikė naujų jo raiškos formų. „Simuliakrų“ arba fiktyvių ženklų vartojimas pirmyn stūmė visą kapitalistinę ekonomiką. Jis keitė ir kultūrinę aplinką iš pastovios, prognozuojamos, tiesos siekimu ir socialinėmis vertybėmis paremtos aplinkos į reliatyvistinę, tiesas ir vertybes neigiančią ir „aukštyn kojomis bei žemyn galva“ statančią aplinką.
Ar postmodernizmas begali būti tuo konstruktyviu „audiniu“, kuris ir toliau keltų ekonomikas, vystytų demokratiją ir humanitarines vertybes? Stebint tai, kaip Žoržo Pompidu vamzdžiais išdekoruotas kultūros centras Paryžiuje paskui sulaukia vamzdinio analogo prie Neries upės Vilniuje, kyla didelių abejonių apie išliekamąją kultūrinę vertę šiuolaikinėse visuomenėse. Netgi teigiant tai, kad bet kokia nesąmonė potencialiai geriausiai gali sukelti diskusiją ar stimuliuoti mąstymą – tai yra nieko nepaliekant abejingu.
Negi šiuolaikiniame pasaulyje nebeužtenka „normalių“ dirgiklių, jeigu to „stimuliavimo“ reikia siekti bet kokiomis priemonėmis? Kas galėtų visuomenine ar moksline prasme paaiškinti ir Monikos Šalčiūtės fenomeną, kuris žymi aiškų postmodernizmo susiformavimą Lietuvoje? Matyt, įdomiausiu pasauliniu postmodernizmo atitikmeniu galima laikyti medijose pasirodžiusį „pikto katino“ atvaizdą, kuris per pora metų sugebėjo „sugeneruoti“ 240 mln. dolerių. „Pikto katino“ reklaminis biudžetas atitinka pvz., visą Vanuatu šalies, esančios Ramiajame vandenyne, ar trečdalį Džibučio valstybės, esančios Rytų Afrikoje, nacionalinio biudžeto. O šalia pasaulyje turime ištisas gyventojų kohortas, kurios gyvena už mažiau kaip 2 dolerius per dieną...