Žinoma, šie teiginiai nereiškia, kad negalima pasitikėti finansų sistema. Tačiau atsargumas niekada nepakenkia. Ekonomikos profesorius Didier Sornette’as, parašęs monografiją „Kaip nuspėti finansų rinkų krachą“, ekonomikoje pritaikė geofizikų patirtį, kaip analizuojant seisminius duomenis prognozuojami artėjantys žemės drebėjimai.
Profesorius sekdavo tam tikrus akcijų indeksų kritimus ir remdamasis gauta informacija bandydavo išpranašauti artėjančias didesnes ar mažesnes finansų rinkų krizes bei identifikuoti vadinamuosius finansinius burbulus. Be jokios abejonės, D. Sornette’as prašaudavo ir pro šalį, tačiau, atidžiau pažvelgus į praėjusio šimtmečio sukrėtimų finansų rinkose istoriją, galima daryti išvadą, kad daugelis jų vyko dėsningai.
Finansiniai krachai, supurtę valstybių pamatus
Bene geriausias tokio dėsningumo pavyzdys – Islandijos valstybės bankrotas. Iki lemtingo 2008 m. rudens Islandija pirmavo pasaulyje pagal vienam žmogui tenkančią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Tai buvo nors ir atšiauri, bet tikrai turtinga šalis. Kol neužaugo naujoji verslininkų karta, kuri nenorėjo, kad jų pinigai kvepėtų žuvimis. Gero gyvenimo šaltinių imta ieškoti Europoje: 2003 m. pasibaigusi Islandijos bankų privatizacija leido masiškai investuoti į Europos verslo rinkas, o tam skirtus pinigus skolintis iš Didžiosios Britanijos wholesale funding fondų, kurie islandais pasitikėjo ir nereikalavo jokių papildomų garantijų.
Pasiskolintus pinigus didieji Islandijos bankai „Kaupthing“, „Glitnir“ ir „Landsbanki“ dideliais kiekiais investavo į vertybinius popierius, nekilnojamojo turto rinką, kūrė naujas įmones, jų padalinius, rinko gyventojų indėlius ir net pirko futbolo klubus. „Sėkmingai“ investuoti buvo ir Islandijos pensijų fondai.
Taigi ilgainiui beveik visą Islandijos bankų turtą sudarė užsienio kapitalas. Ir čia smogė pasaulinė finansų krizė. Skolinimosi ištekliai išseko, vertybiniai popieriai nuvertėjo, bankai ėmė bankrutuoti, paskui save žemyn nusitempdami ir šalies ekonomiką, ir islandų viltis – tūkstančiai žmonių prarado galimybę atsiimti savo indėlius. Islandijos bankai paliko 100 mlrd. JAV dolerių skolą, o visas valstybės metinis BVP tesiekė 13 mlrd. JAV dolerių. Šalies ministrui pirmininkui Geirui Haarde neliko nieko kito – buvo paskelbtas Islandijos valstybės bankrotas.
Verta prisiminti ir 1929 m. juodąjį antradienį Volstrite, kuris ne tik JAV, bet ir viso pasaulio ekonomiką nusiuntė į Didžiąją depresiją. Tuomet katastrofiškai pradėjo kristi akcijų kursas ir 1932 m. jos neteko net 90 proc. savo vertės. Praėjo 25 metai, kol „Dow Jones Industrial Average“ pasiekė 1929 m. lygį. Ši istorija itin skaudžiai smogė vidurinei klasei, kurios atstovai noriai investavo į akcijas – armija žmonių prarado visus savo pinigus. Sustojo vartojimas, žlugo gamyba, trečdalis JAV gyventojų liko be darbo. Be to, 1933 m. buvo uždaryti visi šalies bankai.
JAV finansų sistema „lūžta“ nuolat
Amerikiečiai pamokas mokėsi, tačiau žmonių prigimtis visais laikais išlieka nepakitusi – blogiausi pavyzdžiai ilgainiui pasimiršta. Specialistai įsitikinę, kad JAV fondų rinka pastaraisiais dešimtmečiais veikė lyg elementariausia finansų piramidė. Viešai pripažinta, kad 1990-aisiais viena pagrindinių JAV fondų rinkos augimo priežasčių buvo „masinio investuotojo“ lėšų atitekėjimas. Neįtikėtinas pajamingumas, kurį garantavo investicijos į akcijas, sukūrė viziją apie galimybes praturtėti beveik nerizikuojant. Tradiciniai taupymo būdai – indėliai bankuose, konservatyvūs pensijų fondai ir pan. – populiarumą prarado labai greitai.
Fondų rinkos pajamingumas (25–35 proc. per metus, be analogų kituose segmentuose) į akcijų rinką atvedė didelį skaičių smulkių investuotojų, paklausos augimas didino kotiruotes, tačiau metų pabaigoje smulkieji investuotojai įsitikindavo, kad jų lūkesčiai visiškai išsipildė. Be jokios abejonės, tai masino vis naujus investuotojus, amerikiečiai traukė pinigus iš kojinių, nebetaupė juodai dienai, beatodairiškai vartojo, nes visi jautėsi turtėjantys ne dienomis, o valandomis.
Kuo tai baigėsi? Biržos karštligių patirtis rodo, kad masinis nekvalifikuotų investuotojų atėjimas į rinką (tuo metu Jungtinėse Valstijose akcijų turėjo daugiau kaip pusė namų ūkių) – paskutinė rinkos augimo stadija. Specialistai atkreipia dėmesį: kol eiliniai masiniai investuotojai susivokia, kad prasidėjo pabaigos pradžia, profesionalai savo aktyvus spėja parduoti, o gautus pinigus investuoja kitur. Tokiai situacijai apibūdinti labai tinka kadaise JAV sklandęs populiarus istorinis anekdotas.
Žinomas bankininkas Johnas Pierpontas Morganas (banko „J. P. Morgan“ įkūrėjas) sugebėjo parduoti savo akcijas tiesiog rinkos kracho išvakarėse. Jam teko aiškintis JAV Kongreso komisijai, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad J. P. Morganas gavo vidinės informacijos ir galbūt manipuliavo rinka. Tačiau bankininko atsakymas kongresmenus pritrenkė. Sykį gatvėje batus valęs vyras pasiteiravo bankininko nuomonės apie vienos geležinkelio bendrovės akcijas, kurių šis įsigijęs, ir tą pačią dieną J. P. Morganas pardavė savo aktyvus, nes tvirtai tikėjo, kad „kai į rinką ateina batų valytojas, profesionalui ten nėra ką veikti“.
Dar viena didelė JAV fondų rinkos griūtis nutiko 2000 m. pavasarį. Spalį, kuris, kaip parodė vėlesni įvykiai, amerikiečiams ir visam pasauliui patvirtino juodojo reputaciją, nusirito antroji banga – akcijų kursas krito žemyn. 2001 m. kovą–balandį tai pasikartojo dar kartą. Žinoma, tuo metu visuomenės dėmesį nuo akcijų rinkos paraudonavimo atitraukė rugsėjo 11-osios teroro aktai Niujorke ir Vašingtone, bet fondų indeksai kristi nesiliovė. 2002 m. pirmojoje pusėje, palyginti su absoliučiu maksimumu, pasiektu 2000 m. pradžioje, indeksai krito: „Dow Jones Industrial“ – 37,5 proc., S&P 500 – apie 50 proc., „NASDAQ Composite“ – 78 procentais.
Finansų bendrovės ir fondai ėmė restruktūrizuoti savo investicijų portfelius – iš fondų rinkos bėgantys investuotojai rinkosi nerizikingus aktyvus (vyriausybės obligacijas), tačiau auganti jų paklausa sumažino pajamingumą. 2000 m. pradžioje JAV iždo 10 metų trukmės obligacijų pajamingumas siekė 6,75 proc., o 2003 m. viduryje – 3,14 procento.
Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad JAV fondų rinkos krizės savo charakteristikomis panašios: pradedant 1920, 1990 m. ir baigiant 2008-aisiais. Tačiau jų turinys ir padariniai vis skaudesni. Pasaulio akcijų rinkų organizacijos (Fédération Internationale des Bourses de Valeurs, FIBV) duomenimis, prieš 2000 m. finansų sistemos krachą kapitalizuota bendrovių vertė vidutiniškai 30–35 kartus viršijo grynojo pelno, kurį jos uždirbdavo, dydį. 2000 m. akcijų kaina vidutiniškai 93 kartus viršijo bendrovių išmokamus dividendus. O ypač pervertintos buvo naujosios ekonomikos – telekomunikacijų, informacinių technologijų – bendrovės: NASDAQ duomenimis, jų kapitalizacija grynąjį pelną viršijo daugiau kaip 200 kartų. O „Yahoo!“ šis rodiklis siekė net 1 200 kartų.
Dar 2000 m. gegužę žinomas finansininkas George’as Sorosas pasakė: „Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka...“ Kaip parodė patirtis, šokiai tęsiasi iki šiol – optimizmas grįžta, istorijos kartojasi, o padariniai vis skaudesni.
Krizės pranašai – nekilnojamojo turto burbulai
Vienas dažniausiai pasitaikiusių krizių istorijų leitmotyvų pasaulyje – nekilnojamojo turto (NT) rinkos burbulai. XX a. tai itin skaudžiai išgyveno Ispanija, Suomija, Švedija, Japonija, Tailandas, Malaizija, Indonezija, Korėja, Meksika ir kitos šalys. Scenarijus gana panašus: NT plėtotojų euforija didina hipotekos rinkos bumą, pašoka kainos ir perkaista ekonomika. Rezultatas – NT rinkos griūtis ir visos finansų sistemos krizė.
Praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje Tokijuje prasidėjo NT brangimo, kuris net 30 metų viršijo infliacijos tempą, periodas. Bene vienintelis būdas, kaip įdarbinti ir padidinti kapitalą, buvo investicijos į žemės sklypus ir būstą – tai darė ir bendrovės, ir eiliniai japonai. Situacija įsibangavo tiek, kad į NT rinką įsitraukė net stambieji Japonijos gamintojai, kuriems NT perpardavinėjimas tapo pelningesniu verslu nei gamyba. Kuo daugiau žaidėjų, tuo labiau brango NT. Be to, nuo 1985 iki 1991 m. bankų paskolų būstui portfelis kasmet papilnėdavo 10 proc., o paskolų, išduotų ne bankuose, dydis – 18 procentų.
Taigi 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Japoniją ištiko neregėta ir dramatiškiausia NT rinkos griūtis, kurios priežastimi tapo tais laikais nematytas investicijų mastas. Tokijas buvo vienas pasaulinių finansų centrų ir japonų verslininkai noriai investavo į pačius įvairiausius objektus, jų žvilgsniai krypo į JAV ir Vakarų Europą, kuriose, deja, investicijų į NT grąža buvo ne tokia įspūdinga.
Todėl vieną gražią dieną japonų investuotojai pamatė, kad pasiėmė tiek paskolų, jog nebegali atsiskaityti su bankais. Į rinką buvo išmesta tūkstančiai kvadratinių metrų gyvenamųjų patalpų ir žemės, kainos neišvengiamai krito, kišenės ištuštėjo, prasidėjo bankrotų virtinė. Juodasis laikotarpis tęsėsi aštuonerius metus, Japonijos NT kainos nukrito trečdaliu.
Panašios istorijos neišvengė ir Meksika: analitikų skaičiavimais, nuo 1990 iki 1994 m., šalies ekonomikai pradėjus sparčiai augti, į Meksiką buvo įlieta 104 mlrd. JAV dolerių. Toks kapitalo atitekėjimas tapo infliacijos priežastimi, brango NT, kasmet 25 proc. didėjo būsto paskolos. 1994 m. įvyko spekuliacinė ataka prieš Meksikos pesą, todėl šalies vyriausybei teko valiutos kursą padaryti laisvai kintamu, o tai nulėmė peso žlugimą – išaugo nedarbas, infliacija siekė net 52 procentus.
Savo krizės pamokas buvo priversti išmokti ir Skandinavijos gyventojai. Devintajame dešimtmetyje į šį regioną plūstelėjo užsienio kapitalas, atsirado daugybė nebankinių struktūrų, kurios specializavosi kredituodamos NT įsigijimą, mažėjo palūkanų normos, NT neišvengiamai brango. Švedijoje ir Suomijoje buvo užfiksuotas tikras bumas: bankų finansavimas tapo prieinamas visiems, žmonių pajamos augo, o brangstantis NT leido gyventojams, anksčiau pasiėmusiems paskolas ir įkeitusiems būstą, gauti naują finansavimą, nedidinant užstato.
Deja, prasidėjo pasaulio ekonomikos problemos ir idilė baigėsi. Tarpbankinė palūkanų norma ėmė augti, gyventojų mokamos palūkanos padidėjo kelis kartus. Išaugo ir įmokos, o tai jau nepakeliama našta skolininkams ir net stambiesiems investuotojams. Į rinką pateko tūkstančiai butų ir komercinių patalpų. Pirmoji 1991 m. nukentėjo Suomija – per ketverius metus NT kainos šioje šalyje krito 40 procentų. 1992 m. sprogo ir Švedijos NT burbulas, be to, šios šalies vyriausybė pakėlė NT mokestį ir sumažino subsidijas naujoms statyboms. Per trejus metus gyvenamųjų patalpų kainos Švedijoje krito 26 procentais.
Būtina paminėti, kad 1990 m. bankrutavo viena stambiausių Švedijos finansų bendrovių „Nyckeln“, o tai jau bankų sistemos krizė. 1992 m. gruodį švedų finansų įstaigos pirmąsyk per 60 metų atsidūrė ties realia bankroto riba.
Net ir be išsamios analizės aišku, kad visos aprašytos istorijos kai ką primena. Ar svetimos klaidos padeda išmokti nedaryti savų? Vargu. Nepaisant to, visuomet būtina atminti, kad nauja – tai gerai užmiršta sena.
