Tačiau Estijos ekonominių vertinimų indeksas sparčiai krito nuo 2021 m. rugsėjį pasiekto piko, o ekonomikos aktyvumo lygis Estijoje šiuo metu yra panašus į 2020 m. vasaros laikotarpį, kada Europa atsikratė pirmos kovido bangos, o ekonomikos aktyvumas buvo stipriai suvaržytas.
Estija per paskutinį praėjusių metų ketvirtį sukūrė apytikriai 3 proc. kuklesnį nei prieš metus bendrąjį vidaus produktą (BVP). Maža to, Estijos centrinis bankas prognozuoja, kad Estijos ekonomika ir toliau riedės nuokalnėn ir 2024 m. sumažės dar 0,4 proc. Kaip jau minėjau, recesija, kitaip nei Lietuvoje, Estijoje tęsiasi jau nuo 2022-ųjų, jau tada ten ekonomika smuko 0,5 proc. Taigi šiuo metu situacija Lietuvoje tikrai geresnė, bet irgi kelianti nerimą. Todėl reikėtų nedaryti staigių judesių ir bent jau nieko negadinti, jei nenorima ar neturima galimybių taisyti.
Nes štai Estija nusprendė nuo 2024-ųjų imtis didinti mokesčius, ir tai ne kartą ir ne du buvo minima Lietuvos valdančiųjų kaip sektinas pavyzdys (kai kaimynai mažina mokesčius, paprastai tai būna blogas pavyzdys – kažkaip taip).
Kokie tie didinimai? Visų čia nesuminėsiu, tik kelis, kurie daugiau ar mažiau turi akivaizdžios įtakos ekonomikos vystymosi perspektyvai. Svarbiausias iš jų – nuo 2024 m. sausio 1 d. Estijoje didinamas standartinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas: jis bus nebe 20 proc, o 22 proc. Keičiamas ir pelno mokestis. Šiuo metu paskirstytasis pelnas Estijoje apmokestinamas taikant 20 proc. pelno mokesčio tarifą, tačiau reguliariai išmokamam pelnui (pvz., dividendams) gali būti taikomas ir lengvatinis 14 proc. mokesčio tarifas. Nuo 2025 m. pelno mokestis didėja iki 22 proc. ir naikinamas lengvatinis 14 proc. tarifas.
O bet tačiau, Estijos ekonomikai traukiantis aštuonis ketvirčius paeiliui, prasidėjo diskusijos dėl naujų mokesčių iniciatyvų atsisakymo. Verslo nuomone, Estija, ekonomikai smunkant, JAU turėjo priimti atitinkamus sprendimus.
Manau, tai labai svarbus signalas Lietuvos valdžiai.
Lietuvos ekonomikos struktūroje dominuoja cikliški sektoriai (pramonė ir transportas), kurie jautriai reaguoja į palūkanų didinimą. Negana to, didelė dalis paskolų Lietuvoje išduodama už kintamas palūkanas, kas dar labiau didina ekonomikos jautrumą palūkanoms.
Diskusijos dėl naujų mokesčių atidėjimo Estijoje yra geras signalas Lietuvos politikams susimąstyti prieš priimant sprendimus: kalbėti apie naujus mokesčius verta tada, kai ekonomika iš stagnacijos pereina į tvarų augimą. Šiuo metu Lietuvos ekonomika stagnuoja, ekonomikos garvežiai toliau gyvena aukštų palūkanų ir sumažėjusių užsakymų aplinkybėmis. Taigi dar kartą siūlau apsidairyti aplink ir mokytis iš kaimynų klaidų, o ne iš naujai padarytų savo.
Akivaizdu ir niekas nesiginčija, kad Lietuvos gynybai būtina skirti papildomų lėšų. Tačiau, kaip kad siūlo kai kurios rinkimų karštinės apsvaigintos galvos, visos naštos užmetimas ant verslo pečių vien tik siekiant populiarios retorikos gali kainuoti kur kas daugiau, nei priskaičiuosim į gynybos biudžetą. Tai gali kainuoti mūsų ekonomikos vystymosi perspektyvas ir šiuo labai sunkiu laikotarpiu numesti mus į sunkiai pataisomą recesiją.
