Energetikos krizė pasibaigė, o šalia žengia ir infliacija
Pradėkime nuo džiugių žinių – atrodo, kad energetikos krizė, bent jau Europoje, baigėsi. Praėjusių metų šilta žiema ir bendros Europos valstybių pastangos dabar leidžia jaustis saugiai ir turėti didžiausias dujų atsargas per visą istoriją. Kita vertus, nors žaliavų kainos jau stabilizavosi, jos yra gana aukštos. O tuo tikrai nesidžiaugia gamybos sektorius, kuris yra itin svarbus Europoje. Lietuvos, kaip ir didžiausios Europos ekonomikos maitintojos Vokietijos, pramonė generuoja apie penktadalį BVP.
Kita gera žinia, kad tiek už Atlanto, tiek Europoje jau beveik pasiektas normalus infliacijos lygis. Tai padaryti pavyko pasitelkus itin griežtą centrinių bankų pinigų politiką. Turint omenyje, kad ekonomika šiuo metu „vėsta“, pasaulio darbo rinkos nuosmukį atlaikė labai gerai, todėl beveik nepastebime kylančio nedarbo lygio. Priešingai, dėl palyginti mažo nedarbo šalyse padidėjo darbo užmokestis.
Štai Lietuvoje, „Sodros“ duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su 2022 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 12,2 proc. O metinė infliacija tuo pat metu siekė 2,3 proc. ir dabar yra dar mažesnė. Tai yra gera žinia. Jeigu algos ir toliau didės sparčiau negu infliacija, tai reikš didėjančias namų ūkių realiąsias pajamas. Paprastai tokiu atveju pradeda augti vartojimas, o su juo – ir ekonomika.
Laukiama palūkanų normų mažinimo
Europa šiemet susidurs su dilema, kada pradėti mažinti palūkanų normas. Dabartinės prognozės rodo, kad 2024 m. infliacijos rodikliai euro zonoje nepasieks išsvajoto 2 proc. lygio, todėl Europos Centriniam Bankui (ECB) nėra pagrindo sparčiai mažinti bazines palūkanų normas. Apie tai ECB pirmininkė labai aiškiai pasisakė ir savo pastarojo meto kalbose.
Iš esmės susiduriame su trimis galimais scenarijais. Rinkos lūkesčiai – kad palūkanų normos pradės mažėti jau balandžio–kovo mėnesiais. Komerciniai bankai mano, kad palūkanų normos gali būti mažinamos anksčiausiai rugpjūtį. Na, o EBPO prognozuoja, kad palūkanų normos Europoje nesileis dar iki 2025 m. pradžios. Istoriškai tokių ankstyvų palūkanų normų mažinimų Europoje nesame matę – ECB į būtinus pokyčius paprastai reaguodavo pavėluotai. Tad kyla pagrįstų abejonių, kodėl šįkart turėtų būti kitaip.
Prognozėms pasitvirtinus – euras brangtų, tačiau džiaugtis nėra ko
Palūkanų normų pokyčiai daro tiesioginį poveikį valiutų kursams. Jeigu prognozės pasitvirtins ir JAV centrinis bankas (FED) pradės mažinti palūkanų normas jau 2024 m. pirmąjį pusmetį, o ECB to nepadarys iki 2024 m. pabaigos arba 2025 m. pradžios, tuomet euras JAV dolerio atžvilgiu pradės brangti.
Savo ruožtu, euro brangimas turės neigiamą poveikį pagrindinių Europos Sąjungos eksportuotojų (ypač Vokietijos) ekonomikai. Na, o Vokietijos ekonomikos problemos neigiamai veikia Skandinavijos šalių ekonomiką. Kadangi Lietuva, kaip ir likusios Baltijos šalys, su Vokietijos ir Skandinavijos šalių ekonomikomis yra gerokai susijusios, tai atsilieps ir mums. Kaip galima matyti, Vokietijos ekonominiai rodikliai bei prognozės jau smuktelėjo, tad to galime tikėtis ir iš Šiaurės Europos šalių.
Lietuva ir Latvija atrodo neblogai, Estija – daug prasčiau
Remiantis šiandienos prognozėmis, tarp Baltijos šalių geriausi rodikliai yra Latvijoje, o blogiausi – Estijoje. Tiek Latvijai, tiek Lietuvai šiemet prognozuojamas beveik 2 proc. ekonomikos augimas, na, o Estijoje numatomas net 0,4 proc. nuosmukis. Pagal „Bigbank“ prognozę, net ir šis skaičius yra per daug optimistiškas.
Prognozuojama, kad Lietuvoje ir Latvijoje nedarbo lygis išliks 6,3–6,5 proc. ribose, o Estijoje 2024 m. vidutinis nedarbo lygis sieks 9 proc. Vis dėlto, realu, kad dabartinės prognozės Latvijoje ir Lietuvoje yra pernelyg optimistiškos, nes problemos Baltijos šalyse yra panašios: lėtėjo gamyba, eksportas, importas, susitraukė prekybos apyvarta, statybų sektorius, sumažėjo turizmas.
Pagrindinė Baltijos šalių problema yra ta, kad esame mažos ir atviros ekonomikos šalys. Mes – labai priklausomi nuo eksporto partnerių, nes vidaus rinka yra per maža. Jei mūsų prekybos partneriams sekasi blogai, deja, mūsų pačių ekonomikai negali sektis gerai.
Tad kaip ir kitur Europoje, Baltijos šalyse labiausiai nukentėjo gamyba, tačiau paslaugų sektorius vis dar veikia palyginti neblogai, nes žmonės turi darbo vietas ir jų išlaidos paslaugoms ir prekėms pernelyg nemažėjo.
Beveik nėra abejonių, kad greitu metu pradės augti bedarbių skaičius. Tai lemia pastaruoju metu itin sparčiai augantys darbuotojų atlyginimai. Na, o įmonių sukuriamos vertės augimas (kitaip tariant, įmonių produktyvumas) yra daug lėtesnis. Dėl to mažėja arba lėčiau auga ir įmonių pelnas, ir tai nepalieka verslams daug išeičių. Vieni rinksis robotizaciją ir dirbtinį intelektą, kiti tiesiog užsidarys ar perkels savo veiklą (Baltijos šalių atveju, dažniausiai – gamybą) į užsienio šalis, kur darbo jėga yra kiek pigesnė. Dar kitos įmonės tiesiog lėtins gamybą ar mažins savo sąnaudas. Tad nedarbo augimas yra ganėtinai realus.
Vis dėlto, galima tikėtis, kad ekonomika pradės atsigauti antrąjį šių metų pusmetį. Bent jau Latvijoje ir Lietuvoje yra vilties, kad per tokius projektus kaip „Rail Baltica“ sparčiai augs viešosios investicijos. Tad žvelgiant į bendrą vaizdą, Lietuvos ir Latvijos situacija neatrodo labai prastai. Na, o Estijai atsigauti, tikėtina, prireiks kiek daugiau laiko.
