Įvairūs ekspertai, politikai ir šiaip skaitantys piliečiai daug komentavo, piktinosi ir juokėsi iš šio konkretaus atvejo. Ministrui žadama interpeliacija, o Viešųjų pirkimų tarnyba džiaugiasi viešumo pergale. Visgi manau, jog tik viešumas neišspręs problemų viešuosiuose pirkimuose, kurias ši istorija taip gerai iliustravo.
Kaip sąmoningas pilietis džiaugiuosi, kad abejonių keliantys valstybės pareigūnų veiksmai yra paviešinami. Tai rodo, kad visuomenei yra svarbu, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai ir kokiems žmonėms patikima vykdyti svarbias valstybės valdymo ir administravimo funkcijas.
Kaip versle dirbantis vadovas, susidūręs su proceso neefektyvumo arba kontrolės problema įmonėje, užduodu sau klausimą: ką daryti, kad ateityje tokių problemų tikimybė sumažėtų iki minimumo arba jų neatsirastų visai?
Už viešųjų pirkimų ir valstybės valdymo kontrolę atsakingi pareigūnai kviečiami į susitikimą su prezidente aptarti neatidėliotinų priemonių, kurios padėtų užkardyti sisteminius ir besikartojančius viešųjų pirkimų pažeidimus krašto apsaugos sistemoje. Tačiau, ar tik apie Krašto apsaugos sistemą reikia diskutuoti?
Išties, neblogas sprendimas, kuris, mano nuomone, jau yra stipriai pakeitęs situaciją viešuosiuose pirkimuose lyginant su tuo, kaip buvo prieš 10-15 metų. Bet ar tokiu viešinimu siekiama, kad informacija pasiektų kuo daugiau galinčių prekes ar paslaugas pasiūlyti tiekėjų? Jei toks tikslas yra, tuomet matomas aiškus priemonių tam įgyvendinti trūkumas.
Geroji žinia: valstybė neturi to padaryti pati viena. Verslas kuo puikiausiai gali padaryti viešuosius pirkimus „viešesnius“.
Juk kai sau perkame reikalingą prekę ar paslaugą, retai kada renkamės iš vieno varianto. Paklausiame kelių tiekėjų, nueiname į kelias parduotuves ar bent interneto svetaines. Tada renkamės tarp geriausiai mūsų poreikius kainos, kokybės ir patogumo atžvilgiu atitinkančių tiekėjų.
Kaip sako vienas mano kolega – jei atsistojęs vienoje parduotuvėje į kampą rėksi, kad tau reikia šaldytuvo, nuo to daugiau pasiūlymų jį pirkti negausi. Paprasta, ar ne?
Iš profesinės savo patirties aiškiai matau, kad efektyviausi pirkimai įvyksta tada, kai informacija apie poreikį įsigyti prekes ar paslaugas pasiekia kuo daugiau galimų tiekėjų. Tokiu atveju pirkėjai gauna iš rinkos ne tik geriausius pasiūlymus, bet ir įžvalgų dėl efektyvesnio savo poreikių patenkinimo.
Tikrai ne retas atvejis, kai perkančioji pusė ne itin gerai išmano, koks sprendimas geriausiai atitinka jų poreikius ar kaip formuluoti pirkimo sąlygas specifiniam pirkiniui. Todėl norinčios efektyviai pirkti įmonės siekia gauti kuo daugiau potencialių tiekėjų pasiūlymų.
Tuomet pastarosios imasi priemonių, kad tiekėjai sužinotų apie jų norus. Tai gali būti skelbimas tinklapyje, laiškų siuntimas su kvietimu pateikti pasiūlymą ar tiesiog skambinimas žinomiems tiekėjams.
Deja, kartais perkami dalykai, kurių potencialių tiekėjų reikia gerai paieškoti, nes tai nėra taip plačiai žinomos specifinių prekių ir paslaugų įmonės. Tada pirkimus vykdantys žmonės patys ieško, kas gi jiems galėtų tiekti prekes ir paslaugas, arba patiki šį darbą atlikti tiems, kurie turi daugiau patirties ir resursų.
Kitaip tariant, kažkas dirba, kad tiekėjai žinotų, kad pirkėjas nori pirkti. Nes pirkėjas suvokia, kad turi parduoti save kaip gerą potencialų klientą kuo didesniam tiekėjų ratui. Irgi paprasta, ar ne?
Visgi, kai mes kalbame apie Lietuvoje vykstančius viešuosius pirkimus, situacija yra kiek kitokia. Taip, yra kelios priemonės potencialiam tiekėjui gauti informaciją apie vykstančius pirkimus, netgi dalinai atrinktus pagal dominančią sritį.
Tačiau pirkėjai retai imasi iniciatyvos išplatinti informaciją potencialiems tiekėjams. Kaip tuomet kitaip paaiškinti situaciją, kai net šiuo metu dažnai minimam Krašto apsaugos ministerijos pirkimui buvo gautas tik vieno tiekėjo pasiūlymas tiekti prekes?
Panagrinėjus, paaiškinimas lyg peršasi savaime: pirkimas suformuluotas ne itin efektyviai, aprašytas netinkamai, todėl tikėtina, kad potencialūs virtuvės įrankių tiekėjai šio konkurso informacijos net neskaitė. Potencialūs transporto priemonių tiekėjai pasiūlymų neteikė greičiausiai todėl, kad virtuvės įrankiais neprekiauja.
Taigi problema lyg ir aiški: konkurso sąlygos „kreivos“, o potencialūs tiekėjai neteikė pasiūlymo, nes net neperžiūrėjo/negavo informacijos apie konkursą. Dabar reikia sprendimų.
Nesileisiu į svarstymus apie didesnę kontrolę, valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimą ar kokios nors darbo grupės problemai spręsti formavimą. Manau ir manysiu, kad valstybė turėtų daugiau remtis privataus verslo paslaugomis ir nesistengti visko daryti pati.
Skandinavijos šalyse viešieji pirkimai vykdomi ne per vieną, valstybės suteikiamą „nemokamą“ (nes sukurta ir palaikoma mokesčių mokėtojų pinigais) viešųjų pirkimų vykdymo platformą. Vietoje to yra svetainė, kurioje talpinami pranešimai apie pradedamus ar planuojamus pirkimus ir jų rezultatus.
Ji pasiekiama visiems laisvai, tačiau pats pirkimo procesas, kaip dokumentų talpinimas, pasiūlymų surinkimas ir vertinimas ten nėra atliekamas. Vietoje to, kiekviena perkančioji organizacija įsigyja vienos iš kelių veikiančių elektroninių pirkimų platformų paslaugas. Ir tokiu atveju paslauga turi net kelias dalis:
1. Suteikiami įrankiai pirkimų procedūros vykdymui, automatiniam rezultatų palyginimui ir geriausio pasiūlymo atrankai, ataskaitų generavimui ir galiausiai visų pirkimo dokumentų saugojimui.
2. Mokymai, kurių metu perkančiosios organizacijos mokomos, kaip efektyviai išnaudoti pirkimo įrankius ir kaip formuoti pirkimo sąlygas.
3. Informacija apie vykdomą ar planuojamą pirkimą išplatinama potencialių tiekėjų ratui.
Būtent trečioji paslaugos dalis ir yra aktualiausia. Mat perkančiosios organizacijos, kurios nori pirkti išties skaidriai ir efektyviai, renkasi ne pigiausią tiekėją ar nemokamą sprendimą, o tą elektroninių pirkimų platformą, kuri padeda pritraukti daugiau tiekėjų pasiūlymų. Tam, kad nereikėtų rinktis iš vieno.
Elektroninių pirkimų platformos darbuotojai peržiūri pirkimo konkursų informaciją ir galvodami apie tai, kokiems tiekėjams ši informacija būtų aktuali, priskiria atitinkamus požymius arba siūlo pirkimo konkurso rengėjams koreguoti aprašymą, skaidyti pirkimą dalimis.
Kasdien informaciją apie aktualius pirkimus siunčia potencialiems tiekėjams, kurie naudojasi atitinkama paslauga ir gauna būtent jiems reikalingą informaciją. Taigi verslas pasirūpina, kad konkurencija tarp tiekėjų viešajam sektoriui būtų pakankama. Vėlgi paprasta ir efektyvu, ar ne?
Deja, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas numato, kad dauguma didelės vertės viešųjų pirkimų turi būti vykdomi tik per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Valstybė imasi vykdyti funkcijas, kurias sėkmingai gali vykdyti verslas.
Turbūt nedaug rasime pavyzdžių, kur valstybės funkcijų vykdymas efektyvumu lenkia privatų verslą. Todėl suteikime daugiau galimybių privačiam verslui teikti konkurencingas paslaugas vykdant viešuosius pirkimus ir pradėkime nuo teisės suteikti geresnius įrankius viešųjų pirkimų vykdymui.
Esu tikras, kad potencialūs tiekėjai bus geriau informuoti apie galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Informuota rinka kuria efektyvią konkurenciją ir mažina korupcijos galimybes, todėl „auksinių įrankių“ skandalų turėsime daug mažiau, nes perkančiosios organizacijos galės rinktis iš daugiau tiekėjų pasiūlymų neinvestuodamos laiko į tiekėjų paiešką.
O valstybė kontroliuos, kad viešųjų pirkimų vykdymas atitiktų įstatymo reikalavimus. Kai kiekvienas daro tai, ką išmano geriausiai, gerų rezultatų paprastai pasiekiam daug greičiau.
