Arčiau naujovių
Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose – stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų. Tų, kurie vertėsi amatais, ūkiuose pastatų buvo daugiausia: čia buvo galima pamatyti ir vandens ar vėjo malūną, kalvę, aliejaus spaudyklą ir pan.
Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje – troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis). Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė – nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi.
Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai – įvairesnės paskirties. Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai.
Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai – gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo – žmonių šulinio – stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą. Arčiau tvartų būdavo kitas šulinys. Toliausiai nuo visų pastatų sodyboje buvo statomi tie statiniai, kuriuose būdavo kuriama ugnis, t. y. pirtis, jauja.
Arčiau jūros, taigi ir arčiau prekybos kelių gyvenę žemaičiai buvo ne tik pasiturintys ūkininkai. Juos sparčiau pasiekdavo naujovės iš Vakarų Europos. Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.
Numo centre – ugniavietė
Tik istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas pirminis žemaičių būstas – nedidelis, žemas pastatas, suręstas iš horizontalių rąstų nenaudojant pjūklo – numas (nums, noms, nams), kuriame valstiečiai laikė ir gyvulius. Vienas Etninės kultūros globos tarybos rūpinimusi išleistos knygos „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“ autorių architektas Jurgis Bomblauskas mano, kad skirtingi senojo žemaičių būsto pavadinimai susiję su patarmių skirtumais.
Numai neturėjo pamatų arba tik lauko akmenų pamatą, eile sudėtą po sienojais. Pagrindinėje numo patalpoje esančioje duobėje buvo įrengta atvira ugniavietė. Virš jos pakabinta pinta ir moliu apdrėbta keturkampė pakriautė, skirta stogui nuo žiežirbų apsaugoti. Dūmai išeidavo pro stogo pakraigėje esančią angą – čiukurą. Manoma, kad XIX amžiuje (kai kurie tyrinėtojai mano, jog dar XVII amžiuje) numo paskirtis pasikeitė: jis tapo karvių, arklių laikymo ar virtuvės vieta.
Statyboms vadovavo profesionalai
Ir trobas, ir ūkinius pastatus statė dailidės. Trobesius paprastai statydavo pavasarį ir vasarą. Lentas ir sienojus išpjaudavo lentų pjovėjai – dročiai. Rąstus tašydavo specialiu plačių ašmenų kirviu – skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Kai pradėjo rastis daugiau lentpjūvių ir lentpjovių, dročiai tapo nebereikalingi.
Statant talkindavo kaimynai, samdyti neturtingesni valstiečiai. Pagrindinis žmogus statybose buvo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodydavo, ką ir kaip reikia daryti, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas. Iškėlus gegnes būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti.
Tradiciniams žemaičių sodybos pastatams būdingas daugiausia masyvus, proporcingas tūris, neaukštos tašytų arba pjautų sienojų, dažnai iš lauko lentomis vertikaliai apkaltos sienos. Masyvus pusvalminės ar keturšlaitės formos stogas dengtas šiaudais, vėliau – skiedromis, prie vandens telkinių esančių sodybų stogai dengti nendrėmis, vėliau, iš Anglijos pradėjus vežti skardas, atsirado skardinių stogų. Stogą (šiaudų ar skiedrų) dengdavo stogdengys, o jų būdavo kiekviename kaime. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX amžiaus pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedrų stogai.
Žemaičių trobos santūrios, tvarkingos. Saikingai puošti langų apvadai, viršlangiai, frontonų apačios, sijų ir gegnių galai. Stogų kraštų viršus puoštas žirgeliais. XIX amžiaus pabaigoje pradėta dažyti langų rėmus, apylangius, langines, visa kita palikta natūraliai senėti.
Žemaičiai sodybas statė kelioms kartoms. Viename trobos gale buvo įrengta patalpa – priešininkė, skirta nusenusiems tėvams, kurie, perdavę vaikams ūkį, likdavo kartu gyventi. Kadangi žemaičiai vertėsi daržininkyste, gyvulininkyste, aplink sodybas ir tarp pastatų buvo apstu tvorų.
Negandos neaplenkė
Muziejaus vertybės
Telšių mieste, pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje, įkurtas Žemaitijos kaimo muziejus – Telšių rajono savivaldybės žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys. „Žemaitijos kaimo ekspozicija ir savo kokybe, ir paskirtimi yra unikali ne tik Žemaitijos regione, bet ir visoje Lietuvoje“, – sakė „Alkos“ Etninės kultūros ir Žemaitijos kaimo skyriaus vedėja Ingrida Vaitiekienė.
Sumanymas Telšiuose įkurti Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi kilo prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau įgyvendinti jis pradėtas tik 1963 metais. Žemaitijos kaimo muziejuje – 16 pastatų. Jie suskirstyti į tris sodybas ir visuomeninį sektorių, kurie atspindi XIX amžiaus pabaigos (XX amžiaus pradžios) Žemaitijos kaimo vaizdą. Čia pastatytos turtingo ūkininko, vidutinio valstiečio ir mažažemio, kitaip sakant – skurdžiaus, sodybos, taip pat vėjo malūnas, pirtis, kalvė, įvairios paskirties ūkiniai pastatai. Žemaitijos kaimo muziejuje eksponuojama turtingo ūkininko sodyba yra laisvojo tipo pastatų išdėstymo sodybos pavyzdys. Ją sudaro gyvenamasis namas ir L raidės formos tvartas. Tvarte viena dalis naudojama gyvuliams, kita – šienui. L arba U raidžių formų tvartai būdavo paplitę stambiuosiuose ūkiuose, jų forma leisdavo turėti vidinį kiemą – laidarą, į kurį buvo nukreiptos visų tvarto pastatų durys. Žiemą kartais į laidarą leisdavo gyvulius. Taip pat sodyboje būdavo svirnas, daržinė, kiaulininkas, žardinė, pirtis, kitaip – perenė, jauja.
Žemaičiai garsėjo ypač prižiūrimais gėlynais. Darželiuose prie namų Žemaitijoje labai mėgta auginti bijūnus. „Telšių miestas netgi bando įtvirtinti bijūno pumpurą kaip simbolinę miesto gėlę, nes bijūnai paprastai žydi birželio mėnesio pradžioje, kai švenčiama Magdeburgo teisių Telšiams suteikimo diena“, – sakė I. Vaitiekienė. Kadangi Žemaitijoje daug vienkiemių, tai sodybose dažnai sodindavo ir didelių lapuočių medžių: buvo mėgstami beržai, liepos, klevai, ąžuolai, šermukšniai. Spygliuočiai paplito tik XX amžiaus viduryje.
Nebėra ką saugoti
Išskirtines savo forma ir architektūriniais sprendimais tradicines žemaičių sodybas šiandien galima pamatyti tik muziejuje, kitur, kaip minėjo architektas J. Bomblauskas, daugiausia išlikę tik tokių sodybų fragmentų – troba, jauja ar kitas statinys. Netgi Žemaitijos nacionaliniame parke saugoti, deja, beveik nebėra ką. Nors šis regionas mažiausiai paliestas praeityje Lietuvoje vykdytų valakų ir Stolypino reformų, po kolektyvizacijos Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje daug senųjų sodybų ir kaimų sunyko. Parko teritorijoje, Medsėdžių kaime, liko tik viena kultūros vertybės statusą turinti sodyba. Šis kaimas svarbus ir dar vienu paveldo objektu – senovine klėtimi.
