Keturiolikos pastatų kompleksą iš „Swedbanko lizingo“ įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė „Litforina“.
Valstybės kultūros paveldo objektą nupirkę verslininkai planuoja legendomis apipintą buvusį konservų fabriką pritaikyti visuomenės poreikiams.
Kol kas įvardyti realių planų naujieji savininkai nedrįsta dėl iškilusių biurokratinių kliūčių. Dar sausį Nacionalinei žemės tarnybai pateikę prašymą išnuomoti valstybės žemės sklypą buvusio konservų fabriko pastatams eksploatuoti, verslininkai lig šiol tebesisuka biurokratinėje karuselėje.
„Jei nebūčiau panevėžietis ir miesto patriotas, tikrai šito pastato nebūtume pirkę. Komercinės naudos iš jo nesitikime, džiaugsimės, jei pastatą bus galima išlaikyti iš jame vykdomos veiklos“, – „Sekundei“ teigė D. Davidonis.
Verslininkas sako turintis daug planų, susijusių su buvusiu konservų fabriku, tačiau kol nepasirašyta žemės nuomos sutartis, darbai sustojo – įmonė netgi negali išsiimti iš Savivaldybės projektavimo sąlygų.
„Esame patriotai ir pastatą paversime visuomeniniu, gal jame veiks kavinė, gal konferencijų salė. Jei Savivaldybė, kaip žadėjo, padės, jei gausime Europos Sąjungos paramą, bus labai gerai, o jei niekas nepadės, dirbsime mažais žingsneliais ir tai užtruks“, – sako D. Davidonis.
Savivaldybė padės morališkai
Panevėžio vicemeras Maurikijus Grėbliūnas prasitaria, jog jam labiau tikėtinas antrasis variantas. Savivaldybės vadovai džiaugiasi, kad pačiame miesto centre apgriuvęs raudonų plytų pastatas sulaukė naujo šeimininko. Tačiau politikai užsimena, kad renesansą kultūros objektui žadantiems verslininkams ne itin kuo galės pagelbėti.
„Savivaldybės galioje nebent įmonei sumažinti žemės mokestį. Bet tiek investavusiems į pastatą verslininkams tokia nuolaida būtų mažai juntama. Finansiškai Savivaldybė tikrai negalės padėti, tai kvepėtų dar vienu Europos krepšinio čempionato skandalu. Dar galėtume pasirūpinti, kad sparčiau būtų tvarkomi visokie leidimai, bet tai nėra esminiai dalykai rekonstruojant tokį pastatą“, – svarsto M. Grėbliūnas.
Žadėjo traukos centrą
Raudonų plytų mūro pastatų komplekso Kranto g. pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą. Laiko niokotas antrą šimtmetį skaičiuojantis pastatas lig šiol išsaugojęs to meto architektūros elementus – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiačius karnizus.
Panevėžio Kraštotyros muziejaus duomenimis, pirminė komplekso paskirtis – alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito gamykla Kranto g. gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. XIX a. pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši valstybinė gamykla savo produkcija aprūpino visą Kauno guberniją.
Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukaryje. Savo laiku tai buvo viena didžiausių miesto įmonių. Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti. Ši veikla buvo tęsiama ir visą sovietmetį.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas pateko į privačias rankas. Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais už 741 tūkst. Lt įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“.
Tuometis bendrovės prezidentas Benas Gudelis žadėjo buvusiame fabrike įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną. Rekonstrukciją žadėta baigti 2001 metų pradžioje.
Tačiau pastatas miesto centre liko vaiduokliu. Kai „Bennet Distributors“ fabriką pardavė meduolių kepėjams – Panevėžyje registruotai Ryčio Rimkevičiaus įmonei Jungtinis duonos centras, nekilnojamojo turto vertintojai svarstė, kad B. Gudelis laukė, kol Panevėžyje pakils nekilnojamojo turto kainos.
Meduolininkams nepasisekė
Už paskolą buvusį fabriką nusipirkę meduolių kepėjai irgi žadėjo jį paversti panevėžiečių traukos centru, jame teikti maitinimo paslaugas, vėliau – įkurti laisvalaikio ir pramogų centrą. Pastarąją idėją miesto Savivaldybė pristatė net Kanuose vykusioje tarptautinėje nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje.
Tačiau gražūs ketinimai subliūško sužinojus, kad įstatymas draudžia kultūros paveldo objekte tvarkytis kaip nori. Pastato savininkai broliai Rytis ir Saulius Rimkevičiai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kaišant pagalius jų verslui. Nesuradus kompromiso su Savivaldybe ir Kultūros paveldo departamentu, verslininkai pastatą apleido. Už valstybės saugomo kultūros paveldo objekto nepriežiūrą Jungtinį duonos centrą baudė Valstybinė statybos priežiūros inspekcija, verslininkams netgi teko aiškintis teisme.
Galiausiai Jungtinio duonos centro verslo pasaulyje nebeliko – įmonė pakeitė pavadinimą į „Adreka“, o šiai nevykdant finansinių įsipareigojimų, lizingo sutartis buvo nutraukta ir fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas mano, jog buvusiems pastato šeimininkams labiau rūpėjo iš jo pasipelnyti, bet ne restauruoti valstybinės reikšmės kultūros paveldo objektą.
„Buvę savininkai niekada nė nerodė rimtai planuojantys sutvarkyti pastatą. Aišku, kad turtas buvo nuperkamas spekuliaciniais tikslais. Turime džiaugtis, kad atsirado savininkas, turintis rimtų ketinimų“, – sako A. Umbrasas.
Anot jo, paveldosaugos reikalavimai neriboja saugomo pastato panaudojimo, tačiau buvusio fabriko naujieji savininkai privalės išsaugoti pastatui istorinės vertės suteikiančius architektūrinius elementus. Tarp tokių – ne tik sienas puošiančios rozetės ir karnizai, bet ir viduje nuo pastatymo išlikę laiptai su turėklais.
Prikėlė ne vieną senieną
Į naująją senojo fabriko savininkę – „Bangenės“ įmonių grupei priklausančią „Litforiną“ Panevėžio savivaldybę deda dideles viltis. Šie verslininkai jau ne kartą įrodė gebantys senus statinius prikelti naujam gyvenimui. 2004-aisiais įsigijusi Algirdo g. sovietmečiu statytą tipinį ryšių tarnybinį techninį stoties pastatą, neturėjusį netgi numerio ir pažymėtą tik kariniuose žemėlapiuose, „Bangenė“ pavertė moderniu ir miestą puošiančiu statiniu.
Metų pradžioje Palangos centre duris atvėrė tos pačios įmonių grupės bendrovės Palangos konferencijų centro viešbutis, rekonstruotas pasinaudojus Europos Sąjungos parama.
