Apie kaip vyną bręstančias kolekcijas, įgyjančias vis didesnę finansinę, ir ne tik, vertę, knygas bei istoriją prekės ženkluose – LRT laidoje „Istorijos detektyvai“ kalbasi Virginijus Savukynas bei SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda.
Virginijus Savukynas: Jūsų, kaip ekonomisto, norėčiau paklausti: kodėl seni daiktai tampa vertingi? Ar vien todėl, kad jų yra mažai? Sakykime, aš turiu daiktų, kurių yra labai mažai vien dėl to, kad juos pagaminau pats. Tačiau nemanau, jog jie kainuoja taip brangiai kaip kokia antikinė vaza.
Gitanas Nausėda: Pirmiausia, žinoma, pagrindinė priežastis yra tai, kad seni daiktai yra neatnaujinami. Jie yra neatsinaujinanti gėrybė. Tereikia palaukti dar šimtą metų ir šiandieniniai daiktai taps vertybe.
Antra, jų ieško pakankamai daug žmonių, galinčių sau leisti tokius daiktus įsigyti. O šiųjų intencijos gali būti pačios įvairiausios. Tai gali būti turtingi žmonės, investuojantis visur, ir menas, antikvariatas yra dar viena galima investavimo forma. Tokie investuotojai, kaip taisyklė, nelabai išmano, ką kolekcionuoja, tačiau gali sau leisti naudotis specialistų konsultacijomis, ir todėl beveik visuomet įsigyja protingai.
Kita dalis ieškančiųjų gali kolekcionuoti ne iš ypatingų ekonominių paskatų, o paprasčiausiai todėl, kad istorija – koks nors laikotarpis arba objektas – jiems yra brangu. Ir nemanau, jog tokie kolekcininkai galvoja iš to daug uždirbsiantys ar padidinsiantys savo kolekcijos vertę. Kaip aš mėgstu sakyti, jie tiesiog prasmingai praleidžia savo savaitgalį.
Virginijus Savukynas: O ar verta investuoti į antikvarines vertybes? Ar jų vertė išaugs?
Gitanas Nausėda: Prisimenu, savo feisbuko paskyroje buvau parašęs mintį, jog klausti apie antikvarines vertybes apskritai yra tas pats kaip klausti, ar šiuo metu orai atostogoms pietų pusrutulyje yra palankūs. Tai yra per platus klausimas.
Aš nelaikau savęs visų sričių ekspertu – man artimesnės antikvarinės knygos, o, jeigu konkrečiau, lituanistika. Tiesą sakant, peržvelgdamas savo dvidešimties metų kolekcionavimo istoriją, negalėčiau joje atrasti labai aiškių šios rinkos nuosmukio laikotarpių, kuomet būtų galima teigti, esą dingsta susidomėjimas antikvarinėmis knygomis: jų nebeįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti.
Dažniausiai pastebiu, kad, lyginant tos pačios knygos kainą vis vėlesniuose aukcionuose, galima padaryti išvadą, jog finansinė grąža yra didelė. Ji yra tikrai didesnė nei, sakykime, akcijų rinkos grąža, jau net nekalbant apie indelius. Tokią grąžą galima drąsiai vertinti 15-20 proc. per metus. Ir tai, ko gero, yra minimali grąža – jos gali būti ir daugiau.
Virginijus Savukynas: Ką, norint po dešimties metų parduoti pelningai, derėtų pirkti šiandien?
Gitanas Nausėda: Visos knygos Lietuvos istorijos tematika yra vertingos, o ypač jei jos iš XIX a. ir anksčiau. Tokių knygų pasiūla mažėja labai smarkiai. Lituanistikos srityje turime didelius konkurentus – Lenkijos kolekcininkus. Jų kolekcionavimo kultūra iš tiesų yra labai aukšto lygio, ir aukcionuose ar kur kitur su jais konkuruoti tenka tikrai dažnai. Todėl šiandien rasti gerą antikvarinę knygą istorine tematika yra tikrai nelengva.
Taip pat yra kita sritis, galbūt nereikalaujanti tokių milžiniškų investicijų, tai – ikonografija: ar tai Vilniaus, ar Klaipėdos, ar Kauno. Aišku, kalbėdami apie Vilnių, pirmiausia galvojame apie Vilčinskio (Jonas Kazimieras Vilčinskis – red.) „Vilniaus albumą“, kurio lakštų priskaičiuojama daugiau nei trys šimtai. Jų įsigyti rinkoje galima ir šiandien, tiesa, už jau solidžią kainą.
Virginijus Savukynas: Kokią?
Gitanas Nausėda: Įprastai kaina prasideda nuo daugiau nei penkių šimtų eurų. Jeigu tai yra retas lakštas, kaina gali siekti ir du tūkstančius eurų. Ko gero, taip pat galėčiau padaryti išvadą, kad šių lakštų rinkoje nuolat mažtą, o jų kaina, atitinkamai, didėja.
Virginijus Savukynas: Jūs kolekcionuojate knygas. Į tai žiūrite kaip į hobį ar investiciją?
Gitanas Nausėda: Pasidėjo viskas kaip hobis, o ir šiandien galėčiau pasakyti, tai pirmiausia hobis – jeigu žmogus dirba, jis nori turėti įdomų ir prasmingą laisvalaikio praleidimo būdą.
Kita vertus, negalėčiau pasakyti, jog aš visa tai suplanavau galvodamas, kad reikia laisvalaikį padaryti turiningesnį. Prie kolekcionavimo priartėjau nejučia – tas siūlas vyniojosi pamažu, o po to tapo aistra. Tiesa, kai kas tai vadina liga, bet toks užsiėmimas yra liga tuomet, kai tai kenkia tavo šeimai, tu vaikštai suplyšusiomis kelnėmis, o likusius pinigus atiduodi knygai. Mano situacija ne tokia.
Tai yra tikrai prasmingas laisvalaikio praleidimas, mat šis hobis skatina knygas ne tiek uostyti, o skaityti, t. y. tenka skaityti knygas apie savo kolekcionuojamas knygas. Tai yra knygotyros, dailėtyros literatūra – visa tai labai sparčiai pildo spragas, mano kartos žmonių išsineštas iš vidurinės mokyklos. Ypač, jeigu kalbame apie Lietuvos istoriją.
Virginijus Savukynas: Pažvelgus į dabartinius lietuviškus prekinius ženklus, akivaizdu, jog dažnai, pabrėžiant tam tikrus simbolius, norima pasinaudoti Lietuvos istorija. Kas tai: mada ar verslininkų noras užčiuopti ką gilesnio?
Gitanas Nausėda: Tiesą sakant, pasinaudoti istorija ir šitaip sustiprinti prekės ženklą visgi pirmiausia yra verslas. O juk kartais operuojama ne tik Lietuvos, bet ir kita, istorija... Prisiminkime tarybines dešreles. Tačiau Lietuvos istorija yra svarbi ir tas „smetoniškumo“ aspektas, matyt, yra diegiamas siekiant pabrėžti prekės kokybę – juk tai, kas smetoniška – ar tai būtų gira, ar dar kas nors – yra gera.
O, kalbant apie dar ankstesnį istorijos laikotarpį – mūsų kunigaikščius – tai jau turbūt pirmiausia norima palieti žmonių patriotiškumo stygą ir turėti iš to naudos. Nors, kiek žinau, dalis verslininkų istorija domisi vis labiau, patys tampa kolekcininkais. Ir, gali būti, tai yra jų pačių patriotinės aspiracijos, neturinčios verslo motyvų. O jeigu tai kartu ir verslas, kodėl gi ne?
Virginijus Savukynas: O ar mūsų šalis gali išnaudoti istoriją, pritraukiant turistus? Juk čia gyveno baltarusiai, lenkai, žydai, vokiečiai. Galbūt, pateikus atitinkamas istorijas, jie čia užklystų dažniau ir eurų išleistų daugiau?
Gitanas Nausėda: Taip, vienareikšmiškai, tik aš, ko gero, patikslinčiau šią mintį. Šiuo metu kai kurie mūsų regionai dėl tų konkrečių kraštų istorijos gali išnaudoti savo padėtį. Kita vertus, toli gražu ne visi regionai turistus gali pritraukti sakydami, kad čia prajojo Vytautas, čia Kęstutis susitiko su Birute.
Yra daug neatskleistų regioninės istorijos klodų – ar kalbėtume apie Rokiškio muziejų, ar apie Rietavo Oginskių rūmus ir visą Oginskių istoriją. Šių klodų atvėrimas ir jų padarymas patraukliais žiūrovui ar lankytojui, manau, yra labai didelis šansas regionams tapti atraktyviais turistine prasme. Ir visuose savo susitikimuose aš tai labai skatinu – tuos klodus reikia atverti. Visa tai pasitarnautų turistų prijaukinimui, ir šia linkme, manau, yra einama.
Kiekvieną kartą, kai išvystu, jog atsidaro renovuotas dvaras, mano širdis džiaugiasi. Būtent tai yra tas kelias, kuriuo turime eiti, mat turime puikių dvarų. Tačiau tai yra tik pusė darbo – patys dvarai yra be dvasios, tad reikia atskleisti dvarų istoriją, ją atkurti bei restauruoti. Aš manau, kad tai tikrai pritrauktų daugybę žmonių ir tam tikra prasme pasitarnautų tolygesnei regionų plėtrai.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.15 min. per LRT televiziją.
