J. Varanauskienė. Mokėjimo kortelės paskirtis lietuviams

Mokėjimo kortelė buvo sukurta kaip atsiskaitymo priemonė. Šiuolaikinės mokėjimo kortelės pramotės – kredito kortelės – pėdsakai randami XX a. pradžioje JAV: įvairios įmonės (degalinių, viešbučių tinklai) suteikdavo kreditus ir įteikdavo kredito korteles savo pirkėjams. Taip pardavėjai siekė pritraukti ir išlaikyti klientus, pasiūlydami patogesnį būdą atsiskaityti, nenaudojant grynųjų pinigų kiekvienąkart ką nors perkant.

Kaip rodo statistika, Lietuvos gyventojai mieliau kortelę naudoja kaip grynųjų pinigų pasiėmimo iš sąskaitos priemonę. Lietuvos banko duomenimis 2013 m. iš bankomatų šalyje paimta 32 milijardai litų, o atsiskaitant kortele prekybos vietose išleista maždaug keturis kartus mažiau – 7,4 mlrd. litų. Dažniausiai minimi argumentai tokiai elgsenai pateisinti – grynuosius pinigus paprasčiau kontroliuoti, ne visur ir ne visada galima kortele atsiskaityti, apima didesnis saugumo jausmas, kai pinigai ne banko kompiuteriuose, o savoje kišenėje.

Tačiau skaičiai rodo, kad išvykę į užsienį šalies gyventojai elgiasi visiškai priešingai. Užsienio bankomatuose, naudojant Lietuvoje išduotas mokėjimo korteles, paimta suma pernai siekė 630 mln. litų, išleista atsiskaitant prekybos vietose buvo tris kartus didesnė – 2 mlrd. litų. Vadinasi, ankstesni argumentai – lengviau kontroliuoti, saugiau – skirti paaiškinti žmonių elgseną Lietuvoje, nebegalioja?

Elgsenos skirtumus galima aiškinti įvairiai. Pirma, ne visi keliauja po užsienius. Tiksliau, daugiau yra tokių, kurie niekur nekeliauja. Gali būti, kad tie, kurie kortelę kaip atsiskaitymo priemonę labiau naudoja užsienyje, taip pat elgiasi ir Lietuvoje, o tie, kurie Lietuvoje naudojasi tik bankomatais, užsienyje, jei tik ten nuvyktų, irgi pirmiausia ieškotų bankomato. Antra, užsienyje iš bankomato pasiimti pinigų yra brangu: ir kursas ne toks palankus, ir dar papildomų mokesčių už grynųjų pinigų išėmimą yra. Bet gali būti, kad ir užsienyje mūsų kraštiečiai mieliau atsiskaito grynaisiais pinigais, tik juos atsiveža iš Lietuvos, o ne pasiima iš brangaus užsienio bankomato. Kortelė tokiu atveju – tik atsarginis variantas, jei baigtųsi pinigai: atsiskaityti vietoje arba, blogiausiu atveju, pasiimti pinigų iš bankomato.

Visgi, jei taip nėra, jei lietuviams keliauti pilnomis kišenėmis grynųjų atrodo nesaugu, ir būtent grynuosius pinigus žmonės vežasi kaip atsarginį variantą – jei kortelė pasimestų arba nebūtų galima ja atsiskaityti, – tuomet galima būtų sakyti, kad mūsų vertinimas, kas patogiau ir saugiau, bei elgesys yra nenuoseklūs, t. y. smarkiai pasikeičia, pasikeitus aplinkai: Lietuvoje esame konservatyvūs ir vertiname grynuosius, jų teikiamą saugumą, patogumą ir išlaidų kontroliavimo efektyvumą. O užsienyje aktyviai naudojamės technologiniais patogumais – darosi patogiau ir saugiau, palyginti su grynaisiais pinigais, atsiskaityti kortele mokėjimo vietoje. Juk ir emigrantų istorijos rodo, kad užsienin išvykę lietuviai tampa drąsesni, atkaklesni, tolerantiškesni, atviresni naujovėms.

Vis dėlto keliaujant po svečias šalis, šiek tiek grynųjų pinigų turėti vertėtų. Jei esame savo namų aplinkoje - savo šalyje, savo gyvenamajame mieste, - situacija, kai prisikrovus prekių į krepšelį ar prisipylus degalų paaiškėja, kad dėl techninių problemų kortele atsiskaityti negalima, nemaloni, bet valdoma. Užsienyje viskas gali pasirodyti gerokai sudėtingiau. Todėl grynųjų vietine ar konvertuojama valiuta reikėtų turėti bent jau tiek, kad užtektų nakvynei, vakarienei ir kelionei namo.