Nors moteris dešimt metų dirbo žurnaliste, rašančia asmeninių finansų klausimais, ir jos artimieji, draugai ir bendradarbiai manė, kad ji puikiai moka tvarkyti pinigus, ji pati tuo abejojo, rašotelegraph.co.uk.
Prieš aprašydama savo eksperimentą M. McGagh pasakoja, kad nors jokių skolų ji neturėjo, jos banko ataskaitose buvo labai daug nereikalingų išlaidų. Šiaip ji vengė tikrinti ataskaitas, bet kai kartą išdrįso ir išnagrinėjo išklotines, ją apėmė siaubas pamačius, kiek pinigų ji iššvaisto bereikalingiems dalykams.
Ji pamatė, kad per metus vien kavai išsinešti ji išleido 400 svarų (apytikriai 464 EUR). Jau nekalbant apie išlaidas išsineštiniam maistui, gėrimams, drabužiams ir kitiems atsitiktiniams pirkiniams.
Moteris pasakoja, kad 2013 m. ji su savo vyru Franku, siekdami pakilti nekilnojamojo turto laipteliais, įsigijo remontuotiną būstą šiaurinėje Londono dalyje, paėmę didelę paskolą iš banko. Kadangi jie negalėjo sau leisti išlaikyti senojo namo, kol susiremontuos naująjį, visus savo daiktus jie perdavė sandėliavimo tarnybai.
Jiems teko pusmetį gyventi statybų aikštelėje, kol naujai įsigytame name buvo keičiama elektros instaliacija ir vandentiekio bei kanalizacijos sistema, valomos ir griaunamos sienos, namas plečiamas.
Kadangi jie negalėjo dažnai vykti pasiimti daiktų iš sandėlio, teko tenkintis pačiais būtiniausiais. Moteris pasakoja nustebusi, kaip lengvai ji apsiėjo be daugumos savo daiktų. Tai ją privertė susimąstyti apie tolesnį gyvenimą (kadangi paskolos įmokos buvo didesnės nei anksčiau, jiedviem su vyru teko susiveržti diržus) ir įvertinti, kurių iš turimų daiktų jai tikrai reikia. Moteris pasakoja, kad ir jos vyrą slėgė jų turimų daiktų kiekis, tad per kitus metus jiedu atsikratė apie 80 proc. visko, ką buvo prikaupę.
Prieš pradėdama eksperimentą žurnalistė nusistatė taisykles: ji leis pinigus tik paskolai, komunalinėms paslaugoms, gyvybės draudimui, labdarai, taip pat internetui ir mobiliajam telefonui (tai jai sudarė 1 tūkst. 897 svarus per mėnesį – apytikriai 2200 EUR).
Ji taip pat sau leido pirkti būtiniausius higienos reikmenis (dantų pastą, dezodorantą, muilą ir šampūną) bei valymo priemones (skalbimo miltelius). Be abejo, dar teko skirti pinigų maistui. Bet ji nenumatė jokių išlaidų prabangos prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, bilietams į kiną, gėrimams bare, restoranų sąskaitoms ar išsineštiniam maistui, naujiems drabužiams, atostogoms ar sporto klubo narystei.
Taip pat ji neskyrė jokio biudžeto transportui, nusprendusi, kad visur važinės dviračiu. Ji nusprendė neleisti vyrui, draugams ar giminaičiams už ją mokėti, nes eksperimento tikslas buvo ne toks. Jos vyras iš solidarumo sutiko dalyvauti maisto iššūkyje.
Jiedu sudarė bendrą 35 svarų (apytikriai 40 EUR) per savaitę biudžetą maistui, apskaičiavę, kad sugebės prasimaitinti iš tokios sumos, jei apsipirks pigesnio maisto parduotuvėse, griežtai laikysis pirkinių sąrašo ir gamins didesniais kiekiais.
Laisvalaikiu jiedu apsilankė nemokamame kino seanse, kur pažiūrėjo 3 D filmą apie Amerikos nacionalinius parkus, po to laimingi klaidžiojo po (taip pat nemokamą) Londono muziejų.
Tačiau ne visada buvo lengva. Žurnalistė pasakoja, kad ypač sunku buvo žiemos mėnesiais važinėti dviračiu į darbą, be to, jai ėmė trūkti socializacijos, nes šaltuoju metų laiku draugai sutikdavo susitikti nebent kavinėse, baruose ar kitose vietose, kur jai būtų tekę sulaužyti savo taisykles dėl nepirkimo.
Tada vieną dieną ji suvokė, kad šį iššūkį vertino neteisingai. Ji norėjo gyventi kaip anksčiau, tik neleisti pinigų, o iš tiesų reikėjo pakeisti ir socialinį gyvenimą.
Ji pasakoja, kad po šio lūžio ji ėmė keisti savo įpročius. Vykdavo plaukioti į laukinę gamtą, vaikščiojo ir važinėjosi dviračiu miške, ir atrado naują džiaugsmo šaltinį – sėdėti parke ant žolės saulėkaitoje ir valgyti iš namų atsineštas salotas. Ji prisipažino, kad tokie paprasti džiaugsmai suteikė jai daugiau laimės nei bet kokia brangi vakarienė restorane.
Jai vis labiau patiko būti lauke, gamtoje, tad atėjus vasarai ji ryžosi didžiausiam eksperimento iššūkiui – atostogoms su vyru. Kadangi eksperimento taisyklės draudė mokėti už skrydį ar viešbutį, jiedu du vyru prie dviračių prisirišo palapines, susipakavo didžiulį indą makaronų salotų ir numynė į pajūrį. Žurnalistė pasakoja, kad šis nuotykis suartino juodu su vyru ir parodė, kad norint būti laimingiems, nereikia leisti pinigų.
Moteris pasakoja, kad eksperimentas padėjo jai įvertinti savo prioritetus ir rasti pusiausvyrą. Jam pasibaigus ji nepuolė išlaidauti: ir dabar ji perka tik tai, kas būtina, bet ir skiria šiek tiek pinigų atostogoms, kavinėms ir pramogoms, o štai kavos išsinešimui atsisakė.
Žurnalistė prisipažino, kad eksperimentui artėjant prie pabaigos labiausiai ji svajojo apie tai, kaip pirks naujų drabužių. Jos draugai pranašavo, kad ji nesivaldys parduotuvėse, bet, kad ir kaip būtų keista, ji visiškai nepametė galvos – tik pakeitė tuos drabužius, kurie per metus susidėvėjo. Prieš eidama apsipirkti, ji susidarė reikalingų daiktų sąrašą ir nuo jo nenukrypo.
M. McGagh sėkmingai užbaigė eksperimentą ir sėdusi skaičiuoti finansų buvo maloniai nustebinta: paaiškėjo, kad per metus, palyginus su praėjusiais metais, jai pavyko sutaupyti 22 tūkst. 493 svarus (apytikriai 26 tūkst. EUR).
Šiuos pinigus ji paskyrė įmokoms bankui už būstą. Moteris džiaugiasi, kad eksperimentas padėjo jai žengti žingsnį link gyvenimo be paskolų.
Žurnalistė reziumuoja, kad per tuos metus, kai neišlaidavo, ji suprato, kad jai svarbiau finansinis saugumas, o ne daiktai. Ji suvokė, kad nebenori jaustis priversta suktis darbo rinkoje vien tam, kad ateinančius du dešimtmečius mokėtų paskolą už namą ir sukauptų daugiau daiktų.
Be to, ji teigia supratusi, kad jai nereikia daugiau daiktų tam, kad jaustųsi laiminga.
Ji išsigrynino, kad laimingiausia ji jaučiasi leisdama laiką su brangiais žmonėmis, tad atliekamus pinigus ji nusprendė tam ir leisti – pavyzdžiui, aplankyti savo senelį Airijoje arba draugę Australijoje.
