Žirgų sporto ir kaimiškos kultūros šventė
Vienas iš šventės „Bėk bėk, žirgeli“ organizatorių Tautvydas Kontrimavičius pasakojo, kad šventė gimė suvienijus dvi tradicijas: žirginį sportą ir etnografiją. Jis džiaugėsi, kad Niūronių apylinkėse kiekvienas žmogus randa jo poreikius ir skonį atitinkančią aplinką. Vieniems svarbiau žirgai, tad jie stebi jų rungtis, kiti mėgaujasi kaimiška kultūra, kaimo tradicijomis, moko jų savo vaikus. Gausu žiūrovų ir koncertų erdvėse, tautodailininkų dirbtuvėse, kur galima stebėti, kaip gimsta nauji dirbiniai. T. Kontrimavičius, kaip ir daugelis šventės dalyvių ir svečių pastebėjo, kad tradicijos tapo grynesnės, o šventė – mažiau politizuota. Jo nuomone, žmonės jau pavargo nuo politikos, tad reikia ją palikti nuošalėje, didesnį dėmesį skiriant žirgų sporto aktyvinimui ir plėtrai, tradicinių papročių, amatų populiarinimui, kad šventės dvasia spindėtų neblėsdama.
Niuronyse šventė rengiama jau ketvirtą dešimtmetį, tad organizatoriams reikėjo pasukti galvas, norint surasti naujų renginio akcentų. Iš šiemet rengėjų išmonė nenuvylė, nors jiems patiems pirmiausiai teko spręsti finansavimo klausimus.
Keitėsi renginio rėmėjai, bet ne tradicijos
Šventės „Bėk bėk, žirgeli 2011“ dalyviai ir svečiai gerai žino, kad šventę įprastai organizuoja Anykščių rajono savivaldybė, generalinis rėmėjas – Žemės ūkio ministerija, o jos vadovas skiriamas šventės globėju. Panašiai buvo ir šį kartą, tačiau šiemet apkarpyti valstybės ir savivaldybių biudžetai privertė organizatorius ieškoti papildomų finansavimo šaltinių.
Renginio organizatoriai šiemet lėšų gavo iš Europos Sąjungos (ES) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“ šeštąją kryptį, skirtą Žemės ūkio ministerijos inicijuotų projektų, susijusių su žemės ūkiu, maisto ūkio ir kaimo plėtra, įgyvendinimui. Viena iš šventės organizatorių, projekto įgyvendinimo administratorė Anykščių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Kaladytė džiaugėsi, kad projektinius pasiūlymus ir paraiškas pagal programos veiklos srities „Nacionalinio kaimo tinklas“ septynias kryptis galėjo teikti kaip žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinti tinklo, jungiančio daugiau nei 600 atstovų, nariai.
Lietuvos kaimo tinklas yra atvira struktūra, kurios nariais gali būti visos su Kaimo plėtros programos įgyvendinimu susijusios arba kitaip prie žemės, miškų ir maisto ūkio bei kaimo plėtros prisidedančios nevyriausybinės organizacijos, kaimo bendruomenės, vietos veiklos grupės, mokslo institucijos, verslo sektoriui atstovaujančios organizacijos, savivaldybės, valstybės institucijos.
Parama pagal nurodytą kryptį teikiama vykdyti projektams, nesiekiantiems pelno, arba tokiems, kurių pelnas investuojamas į projekto veiklos plėtrą. Paramos lėšomis gal būti finansuojama iki 100 proc. visų tinkamų finansuoti projekto, iš kurio tiesioginę naudą gauna kaimo gyventojai, išlaidų. „Šventės organizavimui labai praverčia ir kitų rėmėjų aukojamos lėšos ar kitaip teikiama pagalba“, - pabrėžė savivaldybės specialistė.
Pagerbti išskirtinio žygio žirgais dalyviai
Kaip vieną iš puikių tautinės kultūros gaivinimo įvykių T. Kontrimavičius paminėjo žygio žemaitukais „2000 km istorijos“ dalyvius, nujojusius nuo Senųjų Trakų iki Juodosios jūros, kad, kaip Vytautas Didysis, galėtų savo žirgus pagirdyti Juodojoje jūroje. Šio žygio dalyvė Skirmantė Naglytė patikino, kad tai ne vien gražūs žodžiai – žirgai tikrai gėrė iš jūros, nes ten, kur sustojo žygio dalyviai, į jūrą įteka dvi gėlo vandens upės. Vėjui pučiant nuo sausumos, vanduo nebūna itin sūrus. Mergina sakėsi ir pati neatsispyrusi pagundai gurkštelėti iš jūros, nes gyvenimu reikia džiaugtis, jį mylėti ir gyventi čia ir dabar, o ne kažkada ateityje. Moteriai pritarė ir žirgų žygio iniciatorius Giedrius Klimkevičius, išreiškęs nuomonę, kad pavyko patvirtinti senolių legendas apie buvusią Lietuvos didybę bei Vytauto Didžiojo žygius.
O šeštadienį žygio „2000 km istorijos“ dalyviai savo žemaitukais atjoję į šventės atidarymo ceremoniją Niūronių hipodrome sulaukė gausių plojimų. Anykščių savivaldybės merui Sigučiui Obelevičiui jie įteikė žygio įrodymus – dokumentus su valstybių sienų kirtimą patvirtinančiomis žymomis. Šventės žiūrovai pasigedo tik bene žinomiausio šio žygio dalyvio šuns Alšio.
Garbė atidaryti šventę teko G. Klimkevičiui ir vienai perspektyviausių Anykščių jaunųjų raitelių Marijai Veršulytei. Jie draugiškai iškėlė šventės „Bėk bėk, žirgeli“ vėliavą, o Anykščių savivaldybės meras paskelbė šventės pradžią. G. Klimkevičiui už Lietuvos bei žemaitukų veislės žirgų garsinimą meras įteikė anykštėnų dovaną – čia pat Niūronyse iškeptos duonos kepalą.
Beje, Lietuvos vardo ir žemaitukų veislės žirgų ištvermės populiarintojai vėl nerimsta: šį kartą liepos mėnesį ruošiasi dar vienam, tik perpus trumpesniam, žygiui į kitą pusę. Žygio maršrutą jie vis dar laiko paslaptyje ir visuomenei paskelbs tik po geros savaitės.
Mugėje pirkėjų netrūko
Į Niūronis gausiai susirinkę žirgų mylėtojai, rungčių dalyviai, meno kolektyvų nariai, žiūrovai ir kiti svečiai nenuobodžiavo nuo pat ryto. Jau ankstyvą rytą į tautodailės ir prekybos mugę ėmę rinktis prekeiviai skleidė palapines, prekystalius, krovė ant jų išmoningas ir gardžiai kvepiančias prekes.
„Prekiauti mugėje užsiregistravo panašus dalyvių skaičius, kaip ir pernai. Tokio pat dydžio liko ir mokestis už prekybos vietą“, - šventės išvakarėse Anykščių savivaldybėje tikino renginio organizatoriai.
Pasiruošę prekybai mugės dalyviai kalbino vienas kitą – ką ir už kiek konkurentai ketina parduoti, kartais net draugiškai tarėsi, kokių kainų už vienas ar kitas prekes prašyti. Pirkėjai taip pat buvo nepėsti. Iš tolo apeidami „importinio paveldo“ prekeivius, daugelis būriavosi, derėjosi ar šiaip smalsavo, patirtimi arba patarimais dalijosi su savos gamybos žemės ūkio produkciją pardavinėjusiais ūkininkais. Anykštėną bitininką Petrą Kvetkauską iš Kuniškių kaimo bematant apspito pirkėjai. „Nebrangiai, tik dvidešimt litų už kilograminį kibirėlį medaus teprašau“, - skelbė bitininkas ir sakėsi nenuleisiantis nė cento. Bet po po minutės kitos pakalbintas ne apie kainą, bet apie medų ir biteles, visa širdimi pigiau atkišdavo indelį medaus.
Ūkininkai ne konkuruoja, o bendradarbiauja
Itin paklausūs šventėje buvo ūkininko Povilo Ginevičias pardavinėjami kulinarinio paveldo ženklu pažymėti rūkyti ir vytinti mėsos gaminiai, dzūkiški sūdyti lašiniai. Žmonės juos pirko net nesiderėdami, juolab kad šį kartą ūkininkas prekiavo ne tik mėsa, bet ir duonos gaminiais.
Paklaustas, kaip sekasi, Varėnos rajono Kanevėlės kaimo ūkininkas Povilas papasakojo, kad su žmona Birute iš kaimynų ir kitų patikimų ūkininkų perka kiaules, jas veža skersti į netoli esantį sertifikuotą mėsos cechą, kuriame atliekami ir kiti mėsos perdirbimo darbai. Ginevičiai didžiavosi, kad kai kuriuos darbus pagal savo slaptą firminį receptą atlieka patys.
Prie kaimiškų lašinių reikia ir naminės duonos. P.Ginevičius Airijoje vykusioje parodoje susipažino su Šilalės rajono ūkininku Vytautu Auškalniu, kepančiu taip pat kulinarinio paveldo produktais pripažintus duonos gaminius. Prestižinius sertifikatus turinčių ūkininkų produkcija Airijoje sulaukė puikių įvertinimų, o ir vyrai, paragavę vienas kito gaminių, nenusivylė, tad abu sutarė bendradarbiauti. Dalį savo pagamintos produkcijos Povilas pardavimui duoda V. Auškalniui, o pats Niūronyse prie savo kumpių, skilandžių bei dešrų pirkėjams siūlė ir šilališkio ūkininko septynių rūšių duonos, pyragų bei sausainių.
Panašiai kooperavosi ir tautinio paveldo pieno produktais prekiavę ūkininkai. Tradicinių amatų meistrė Angelė Maskeliūnienė iš Ukmergės rajono Petronių kaimo, kuriame turi savo pieno ir pieno produktų gamybos ūkį ir gamina tautinio paveldo reikalavimus atitinkančius, sertifikuotus pieno produktus (grietinę, sviestą, varškę, sūrius), draugiškai prekiavo kartu su 18-ojoje tarptautinėje žemės ūkio, maisto ir pakuočių pramonės parodoje „AgroBalt 2010“ diplomą už šviežio pieno sūrį laimėjusia kaimyne Emilija Zvicevičiene.
Populiarina žirgų sportą
Nebijantys kaitrios birželio saulutės galėjo vaikštinėti mugėje, ragaudami ten pat iškeptus šašlykus, dešreles ir kitus tradicinius gardumynus, juos užgerdami gyvu alumi. Susidomėję tik žvalgėsi, o drąsesni net ir patys galėjo jėgas išbandyti hipodrome vykusiose atvirose svarsčių kilnojimo varžybose. Kiti aistringai sirgo stebėdami Lietuvos virvės traukimo čempionato antro etapo varžybas. O žirgų sporto mėgėjai dar prieš oficialų šventės atidarymą galėjo stebėti ponių klasės žirgų konkūrą ir I kategorijos mėgėjų atidarymo konkūrą.
Arklio muziejaus direktorius Antanas Verbickas džiaugėsi, kad anykštėnų meiliai „Žirgeliu“ vadinamoje šventėje vietą rado ne tik žiūrovai, bet ir žirgų sporto entuziastai. Raiteliai ir vadeliotojai teigė, kad panašios šventės nuo profesionalių varžybų skiriasi tuo, jog varžybose dalyvius mato tik šeimos nariai ir žirgų sporto aistruoliai, o šventėje – tūkstančiai žmonių. Tai, be abejo, padeda populiarinti žirgų sportą.
Pasak muziejaus direktoriaus, šventėje žirgų mylėtojai kasmet atranda daugybę dar tik pradedančių ar jau patyrusių raitelių bei žirgų drąsą demonstruojančių reginių. „Vis mažiau ir mažiau, bet dar, kaip į atlaidus kadaise, išlenda vienas kitas gaspadorius su lineika. Tik skaudžiai, skaudžiai mažai jų beliko...“, - apgailestavo A. Verbickas, išreikšdamas viltį, kad ir ateityje ši tradicija išliks.
Nuo svilinančio karščio – į kultūros prieglobstį
Žiūrovų kantrybę tikrino saulutė, tą šeštadienį tik protarpiais užlendanti už debesėlių. Žirgus jos išdaigos, regis, nelabai gąsdino – jie rungtyse bandė aplenkti net savo šešėlius, bet žmonės lepesni už žirgus, todėl daugelis vėsos ieškojo po medžiais ar šalia pastatų. Užsukti į vidų kvietė Arklio muziejus, kurio ekspozicijos salėje vyko dusetiškės Normantės Ribokytės fotografijų bei latvių skulptoriaus Edvino Krūminšo darbų paroda žirgų tematika.
Į šventę susirinko ir drožėjai. Arklio muziejaus direktorius A. Verbickas pasakojo, kad šiemet organizuotas drožybos pleneras – išskirtinis. Skirtingai nuo ankstesnių švenčių, kurių metu išdrožtos skulptūros būdavo parduodamos aukcione ir išsklisdavo po visą šalį, šiais metais tautodailininkai tarpusavyje nekonkuravo. Dalyvių dėka sukurtas bendras projektas prieš metus žuvusiam kolegai, drožybos plenerų organizatoriui bei iniciatoriui, iš Zarasų krašto kilusiam anykštėnui Jonui Tvardauskui atminti ir pagerbti. Skulptūros tapo muziejaus eksponatais.
Šventės organizatoriai apsižiūrėjo, kad turi erdvių, tikrą klojimą Striukų sodyboje, ir sumanė jį savitai išnaudoti. „Klojime anksčiau vykdavo klojimo teatro spektakliai. Šiemet sugalvojome klojimą panaudoti Niūronių svečių fizinei ir dvasinei atgaivai – pasislėpti nuo šventei prognozuotos karštos saulės ir vėsoje paklausyti romansų vidudienio „Sėsk, brangioji, ant suolelio“, - pasakojo kita šventės organizatorė, Anykščių kultūros centro direktorė Diana Petrokaitė. Žiūrovus ypač sužavėjo bene didžiausią aktorių skaičių turintis teatralizuotas lietuvių darbų ir apeigų ciklas „Rugio dalia saulės rate“, režisuotas Galinos Germanavičienės. Žmonės negailėjo plojimų jų akivaizdoje teatralizuotą ciklą demonstruojantiems daugiau kaip trims šimtam Anykščių krašto saviveiklos bei meno entuziastų.
Tikėtina, kad po tokių gausių „Bėk bėk, žirgeli 2011“ šventės įspūdžių, jos dalyviai ir svečiai nedvejodami sugrįš ir kitais metais.
Užs.Nr.06-002