Daug kas paklaũsė. Apsigyveno Saratovo srityje ir visame Pavolgyje, Kaukazo papėdėje, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Įvairūs buvo jų likimai. Vienus bolševikai išbuožino, nors vokiečiai visi gerai ūkininkavo, visi galėjo būti priskirti buožių grupei. Kitus, kai A. Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą, Josifas Stalinas įsakė profilaktiškai, dėl visa ko, ištremti į Kazachstaną ir Sibirą. Visų ištremti nespėjo – Ukraina buvo užimta labai greitai, be to, trūko vagonų. Toli gražu ne visi vokiečių kolonistai, patekę hitlerininkų valdžion, su jais bendradarbiavo, bet grįžus sovietams vis tiek buvo represuoti. Kai Nikita Chruščiovas susitarė su Vokietijos kancleriu Konradu Adenaueriu ir už gražius milijardus doičmarkių atidarė vartus vokiečių kilmės sovietų piliečiams važiuoti į Vokietiją, beveik visi jie, net ir Jekaterinos II laikų persikėlėliai, tai padarė. Į srovę pakliuvo ir klaipėdiškiai. Formaliai – buvę Reicho piliečiai. Jie turėjo šią teisę, nors jų pavardės – dažnai ir vardai – buvo lietuviški. Gaila – didelė netektis mūsų tautai. Buvo puikūs ūkininkai, žvejai, meistrai. Senų klaipėdiškių liko tik saujelė. Ačiū jiems, garbė, kad ištvėrė. Išvažiavusių į Vokietiją (!) Rusijos vokiečių ir pusiau vokiečių bei kitų tautybių žmonių, apsimetusių vokiečiais, likimai buvo margi. Negreitai ir ne visi ten prisitaikė. Kai kurie tapo valkatėlėmis. Nemažai nuslydo į nusikalstamą pogrindį. Atvykėliai neturėjo stiprių moralinių pagrindų – iš Sovietų Sąjungos jų neatsivežė. Sovietinis auklėjimas ne tik psichologiją keičia, bet ir iškraipo visą žmogaus vertybių skalę. Bet vokiečius Rusija vis tiek vėl traukia. Ne, dabar viskas bus kitaip – jie įsitikinę.
Stefanas Dürras buvo vidutinis ūkininkas Vokietijos Odenvaldo rajone netoli Heidelbergo. Tvarkė iš senelio paveldėtą žemę, studijavo Žemės ūkio fakultete Bavarijoje, buvo aktyvus Jaunųjų Bavarijos ūkininkų asociacijos narys. Galėjo gyventi ramų gyvenimą. Bet ne, jam reikėjo naujų iššūkių. Dabar turi 170 tūkst. ha juodžemio ir kitokios derlingos žemės Rusijoje. Rusiškai jau kalba beveik be akcento, o jo valdos driekiasi per visą žemėlapį. Jo pasamdyti žmonės ir atvežta technika triūsia Kursko, Voronežo, Kalugos srityse ir Sibire – Orenburgo ir Novosibirsko srityse. Jo vadovaujamoje holdingo bendrovėje „EkoSem-Agrar“ dirba 2 800 žmonių. Turi 28 tūkst. galvijų kaimenę. Pastaruoju metu jo pajamos buvo 80 mln. eurų. Anksčiau turėjo ir kelis prekybos žemės ūkio mašinomis centrus, iš to uždirbo 200 mln. eurų, bet dabar šį verslą perdavė kitiems, pasiliko tik akcijų paketą, nes nori visą dėmesį sukaupti į žemės ūkį. Atrodo, kad Kremlius palaiko Vakarų europiečius, įsijungusius į Rusijos žemės ūkį. O kas jam belieka? Ir labiausiai mėgsta vokiečius, galbūt dėl istorinių saitų, Petro I ir Jekaterinos II politikos pavyzdžio, na, ir Vladimiro Putino palankumas vokiečiams: kalbą moka, geruoju prisimena juos iš savo ankstyvos veiklos...
Vestfalijos mėsos karalius Clemensas Tönniesas pasekė S. Dürro pavyzdžiu ir kuriasi greta jo. Pasikvietęs partnerį – rusų verslininką, investuoja milijonus, stato dešimt milžiniškų kiaulių fermų, kurios per metus duos 62 500 t mėsos. Tai didžiausia mėsos produkcijos imperija, kuri kada nors buvo pastatyta buvusiose Sovietų Sąjungos žemėse. Lyg to būtų negana, Voronežo srityje C. Tönniesas ruošiasi statyti antrą panašų konglomeratą. Jo statybai ir įrangai skyrė 100 mln. eurų. Lietuvos verslininkams, auginantiems kiaules ir mėsą eksportuojantiems į Rusiją, tai gali būti didelė problema. Dar vienas stambus Rusijos ūkininkas – vokietis Eckartas Hohmannas, buvęs bankininkas, bet pripažįsta, kad žemės ūkis jį traukė visada. Drauge su kitu vokiečiu iš Meklenburgo jis turi 29 tūkst. ha pačioje Rusijos širdyje – 500 km į pietus nuo Maskvos. Įmonė nesislepia, dideliame stende parašytas jos pavadinimas – „Rheinland Farm“. Ūkyje auginamos aukštos kokybės sėklos, kviečiai, gaminamos mielės alaus darykloms. Žurnalo „Der Spiegel“ korespondentui Steffenui Winteriui jis pusiau juokais, pusiau rimtai skundėsi: „Rusai mums tą žemę primetė beveik prievarta.“ Netoli įsikūrė trys fermeriai iš Bavarijos Ingolštato. Drauge jie turi 4 tūkst. ha žemės, bet planuoja plėstis.
Mes turbūt negreitai suprasime, kokią milžinišką žalą padarė vadinamasis socializmas ne tik rusų tautai, bet ir jų žemei. Išbuožinant ar badu žudant verslius ūkininkus, išnaikintas ir pasmerktas pats verslingumo pradas. Paniekintas tapo žmogaus noras daryti gerai, daryti daug, auginti daug. Tai tapo nusikaltimu. Smūgis buvo toks stiprus, kad žlugus Sovietų Sąjungai žemės ūkis vis dar negali atsigauti. Kolūkiai visur bankrutavo, kai tik šalis nustojo dirbtinai juos maitinti. Didžiausią pasaulyje teritoriją turinti valstybė kasmet vis dar primoka savo žemės ūkiui po 5 mlrd. eurų, ir vis tiek nieko gero. 23 mln. ha puikios, derlingos žemės – juodžemis ir pusiau juodžemis – dirvonuoja, o Rusija, kaip ir anksčiau, priversta importuoti grūdus duonai. Kremlius atvirai, be jokių apylankų vilioja užsieniečius, nes neturi kitos išeities. Jo balsą girdi, supranta ir į jį atsiliepia. Kai Bavarijos žemės ūkio ministras grįžo aplankęs S. Dürro fermų platybes, jis taip putojo entuziazmu, kad iš esmės ragino Bavarijos ūkininkus viską mesti ir važiuoti iš savo krašto. „Rusai mums tiesiai šviesiai rodo, kad jiems reikia daugiau ūkininkų iš Bavarijos“, – pareiškė ministras Vokietijos spaudai. O interneto portalas žemdirbiams turi atskirą puslapį: „Važiuojame į Rytus.“ Vienas ūkininkas jame rašo: „Tirpstanti amžinojo įšalo žemė už Uralo mūsų laukia. Važiuok ten ir dirbk ją iki pat horizonto!“
Žinoma, S. Dürras – ypatingas atvejis. Į Rusiją pirmą kartą pakliuvo dar per perestroikos įkarštį, kai jam tebuvo 25-eri, pagal studentų programą. Jį nuvežė į kolūkį Pamaskvėje. Laukai buvo begaliniai, kiaulių banda – 110 tūkst., bet kolūkis vis tiek merdėjo. „Jums reikia sėti rapsus, o ne kviečius“, – studentas patarė pirmininkui. „Gal tu ir teisus. Bet iš pradžių tik 50 ha“, – atsakė tas. S. Dürras buvo pritrenktas. Jis nebuvo įpratęs prie tokių mastelių. Senelio ūkyje iš viso tebuvo 14 hektarų... Paskui jis tapo Rusijos žemės ūkio ministerijos konsultantu kolūkių privatizavimo klausimais. Ėmė pavyzdį iš Rytų Vokietijos, buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos. Jis buvo griežtai prieš chaotišką privatizavimą, ragino vengti spekuliantų žeme, rūpinosi, kad dirbama žemė nepakliūtų į oligarchų rankas. Dabar jis gyvena Ščiučjės kaime, 600 km į pietus nuo Maskvos. Vedė rusę, turi tris vaikus, kurie gimė Rusijoje. Pirmą kolūkį – vadinosi „Tykusis Donas“ – nusipirko 2002-aisiais. Pinigų jam pirkti uždirbo parduodamas sėklas ir žemės ūkio mašinas iš Rytų Vokietijos. Pirkdavo, tarkim, naudotą pašarų pjovimo kombainą už 1 tūkst. Vokietijos markių, suremontuodavo ir parduodavo Rusijoje už 13 tūkstančių. Taip vien tik Voronežo srityje, kur storas sluoksnis puikaus juodžemio, nusipirko 11 kolūkių. Dabar jam priklauso pusė srities žemių. Tai gal jis pats tapo oligarchu? S. Dürras nesutinka. Sako, kad jis žeme nespekuliuoja, ją dirba, iš to pats gyvena ir žmonėms duoda darbo. „Aš matau ir kitą ruso sielos pusę, – sakė jis vokiečių žurnalo korespondentui. – Aš žinau, kodėl iki šiol, nors po perestroikos jau 20 metų praėjo, žemės dirvonuoja daugiau negu bet kada. Viena priežasčių – daugelis kolūkiečių jiems priklausiusią žemės dalį iškeitė į kelias dėžes degtinės.“
Ir vis dėlto – kas traukia vokiečių ūkininkus į Rusiją? Iššūkių ir nuotykių ieškojimas – tai jauniems studentams, bet dabar važiuoja patyrę verslininkai. Atsakymas paprastas. Mūsų laikais kuo didesnis plotas, tuo efektyviau ūkininkauti. Naudojant GPS ir žemės palydovus, ūkininkavimą galima automatizuoti. Be to, litras dyzelino Rusijoje pigesnis, o litras pieno brangesnis negu Vokietijoje. Be jokios abejonės, Rusija – ne rojus net ir tokiems kietiems vokiečiams. Keliai baisūs, dažnai visai neišvažiuojami, o atstumai milžiniški. Na, ir visi Rusijos slibinai tebėra gyvi. Vietos valdžia nebūtinai remia vokiečius ir gerus Kremliaus norus. S. Dürro veiklos Rusijoje pradžioje Orenburgo srities galva atvažiavo pas jį ir pareikalavo jam mokėti „dalį“. S. Dürras atsisakė. Iš principo jis niekam nemoka jokių duoklių. Nuo tos minutės srities valdžia jam kišo pagalius į ratus visur, kur tik sugebėdavo. S. Dürras palaukė rinkimų. Jo įmonė atvirai ir išmaniai parėmė opoziciją, ši laimėjo, srities valdžia pasikeitė, ir vokiečių ūkininkui atsidarė visi keliai. Buvo ir kitas epizodas. Į S. Dürro biurą Maskvoje atėjo ginkluotas vyras su kauke ant veido ir pareikalavo sumokėti 800 tūkst. eurų „už apsaugą“. Prasidėjo derybos. Banditas galop nusileido ir sutiko priimti 300 tūkst. eurų. S. Dürras kreipėsi į Rusijos vicepremjerą – jį pažinojo anksčiau. Žurnalas „Der Spiegel“ kikena: jau kitą dieną S. Dürrui buvo įteiktas siuntinys. Jame buvo 300 tūkst. eurų, visi gražiai supakuoti. Aš nematau pagrindo kikenti. Iš kur tokie glaudūs vicepremjero ryšiai su kaukėtais individais? O ką daryti žmogui, kuris tokių pažinčių neturi?
Vokiečiui Rusijoje yra ir kitų, savų sunkumų. Voronežo srityje karo metais vyko sunkios kovos. Žuvo 370 tūkst. sovietų ir 19 tūkst. vokiečių. Susimąstykime truputį: 370 tūkst. sovietų žuvo ir tik 19 tūkst. vokiečių. O juk puolančioji armija turėtų prarasti daugiau! Visur kapinynai. Muziejuose – baisios okupacijos laikų fotografijos ir eksponatai. S. Dürras praeities neneigia ir jos neteisina. Jo įmonė atnaujino kelis paminklus kritusiems sovietų kariams. Gegužės 9-ąją (Rusijoje tai – Pergalės diena) jis pats deda vainikus prie paminklų dešimtyje srities kaimų. Jo įmonė remia vietos futbolo komandą, suremontavo lubas didžiausioje srities cerkvėje ir skyrė pinigų naujos cerkvės statybai. Remia vaikų sporto mokyklą. Savo darbuotojams moka daugiau negu keli rusai, kurie irgi įsigijo žemės, ir su darbuotojais elgiasi geriau. S. Dürrą vietiniai gerbia ir mėgsta. Gubernatorius jam siūlo įleisti šaknis kaip reikiant. Įsigyti dar žemės, pasistatyti gerą namą. Pusiau juokaudamas vokiečių ūkininkas paprašė skirti plotą jo namui nacionaliniame parke, ant aukšto Dono upės skardžio. Kvapą užimantys plotai prieš akis... Ir ką jūs manote? Per kelias dienas tas gabalas parko buvo paverstas plotu, kuriame leidžiama individuali statyba. Ir gubernatorių, ir Kremlių galima suprasti: greta Voronežo, Volgogrado srityje, ir Sibire, ir apskritai Rusijoje jau labai daug fermerių iš Kinijos. Tad gal geriau vokiečiai?..
