Ūkininkai paklausė švedų ir ėmėsi sėkmingos veiklos

Jonas Vizgaitis iš Alšėnų seniūnijos 1989 m. pirmasis Kauno rajone pradėjo ūkininkauti pagal Valstiečio ūkio įstatymą ir iki šiol išlaikė pirmuoju numeriu paženklintą pažymėjimą. Po beveik dviejų dešimtmečių jis tapo ir šilauogių auginimo pionieriumi pakaunėje.

Miestą išmainė į kaimą

Kauniečiai chemikas J. Vizgaitis, dirbęs F. Dzeržinskio staklių gamykloje, ir jo žmona Dalia, buvusi „Mados“ technologė, sužinoję apie galimybę ūkininkauti, svarstė neilgai. „Matyt, tai užkoduota genuose, – šypsojosi pašnekovai. – Ūkininkai buvo seneliai. Į jų žemę Dievogalos kaime ir sugrįžome“.

Alšėnų seniūnijoje Vizgaičiai pradėjo ūkininkauti ant pliko lauko – sklype nebuvo jokių pastatų, augo vienintelis medis, menantis senelių klestėjimo laikus.

Pirmoji kultūra, kurios ėmėsi Vizgaičiai, buvo bulvės. Anot ūkininko, tada tai buvo geras ir pelningas pasirinkimas. Tie, kurie pradėjo nuo gyvulininkystės, ilgai merdėjo ir susidūrė su įvairiomis problemomis.

„Neturėjome jokių pastatų, todėl nebuvo didelio pasirinkimo. Įsigijome bulvių sėklos, pasiskolinę techniką pasodinome ir laukėme derliaus. Rudeniop įsigijome kratytuvą, tačiau bulves reikėjo rinkti rankomis. Jos užderėjo puikiai, mums tai buvo geras startas. Išpardavėme be vargo, be to, turėjome sutartį dėl sėklinių bulvių, jų kaina buvo aukštesnė nei maistinių. Jau pirmaisiais metais gavome pelno, todėl buvome nusiteikę optimistiškai“, – prisiminė J. Vizgaitis.

Ūkininkas neslėpė, kad pradžia buvo sunki ir primityvi: įsigijo kareivišką palapinę, pasistatė ją kaimynų kieme ir sukrovė derlių.

„Žinoma, bulves pardavėme per porą mėnesių. Paklausa tais laikais buvo didžiulė – jei nuvažiuodavai į miestą, kaipmat apspisdavo pirkėjai ir išnešiodavo maišais. Sunkvežimį bulvių išparduodavome per dvi valandas. Talka dar būdavo kasa, o mes su žmona jau sėdame į mašiną ir lekiame prekiauti. Ir kainų „žirklės“ dar nebuvo tokios aštrios“, – pasakojo pašnekovas.

1991 m. dievogališkiai pasistatė pirmąjį sandėlį. Per rugpjūčio pučą Vizgaičiai kaip tik liejo pamatus. „Pasidarė nejauku, kelioms dienoms sustabdėme darbus, galvojome, ar nesugrįš rusai, ar neteks trauktis į mišką“, – prisiminė ūkininkas.

Plėtė ir ūkį, ir asortimentą

Netrukus Vizgaičiai nusprendė plėsti asortimentą, pasėjo morkų, pasodino kopūstų, svogūnų, kalafiorų. Pastaroji daržovė taip pat turėjo didžiulę paklausą, per keturias valandas pavykdavo parduoti apie 300 kg. Šešerius metus Dievogalos kaimo ūkininkai nesiplėtė, dirbo 13 ha. Tačiau derlius iš minėto ploto leido užbaigti sandėlio statybas, įsigyti technikos.

Bėgant metams ūkininkai nuomojosi žemės ir ūkį buvo išplėtę iki 150 ha.

„Tai buvo klestėjimo laikas. Vien bulvių sodindavome 15–30 ha, nemažus plotus daržovių, sėdavome grūdinių kultūrų. Tačiau kai prieš dešimtmetį teko supūdyti kelias tonas burokėlių ir kopūstų, o morkas – sušerti kaimynų gyvuliams, nes nebuvo kur jų realizuoti, nutarėme atsisakyti auginti daržoves“, – sakė D. Vizgaitienė.

Ūkininkai nusprendė sumažinti ir bulvių plotą iki 10 ha. „Užpernai vėl susigundėme, užsodinome 17 ha, tačiau sunkiai sekėsi realizuoti, kaina taip pat nedžiugino. Be to, bulvių kokybė nebuvo gera – joms pakenkė spragšiai“, – pasakojo ūkininkas.

Pernai Vizgaičiai griežtai apsisprendė – užteks 4,5 ha, juose užauga būtent tiek, kiek dabar pavyksta parduoti iš namų, nereikia bendrauti su prekybininkais. „Vaikai turi papildomus darbus, ūkininkauti jiems – tik pomėgis, o mūsų amžius jau ne tas, kad vertėtų plėšytis: turime visko, ko reikia“, – tvirtino pašnekovai.

Anot jų, dabar norint kažkiek parduoti, reikia nuolat sėdėti turguje – produkcijos užauginama daugiau, o valgytojų Lietuvoje gerokai sumažėjo. „Tarkime, 2007-ieji mums buvo geri: turėjome bulvių ir įvairių daržovių. Prekyba iš namų kelerius metus buvo labai sėkminga, o pastaruosius ketverius mažėja ir atvykstančių pirkėjų, ir perkamų bulvių kiekis“, – pastebėjimais dalijosi J. Vizgaitis.

Nesigaili pasidavę švedo agitacijai

Pirmasis rajono ūkininkas neslėpė, kad viena kultūra ūkyje niekada nesitenkino, ieškojo naujovių. Lietuvoje viešėjęs ir su ūkininkų sąjungos nariais susitikęs svečias iš Švedijos agitavo mūsiškius auginti šilauoges. Jis šia idėja ir užkrėtė Vizgaičius. Studijų metais per atostogas sūnų jie išsiuntė dirbti į Vokietiją pas ūkininką, auginantį šias uogas ir jų sodinukus.

„Prieš tai plotą, kuriame dabar veši šilauogės, buvome užsodinę serbentais. Jie irgi buvo paklausūs, supirkėjau gerai mokėjo. Kai tik mūsų uogynas pradėjo duoti derlių, kainos kaip tyčia krito, o serbentai tapo nereikalingi. Daug negalvodami išrovėme beveik visus krūmus“, – ūkininkavimo vingius atskleidė pašnekovas.

Sūnus Rimantas iš Vokietijos parsivežė žinių apie šilauogių auginimo technologiją ir keturis krūmelius.

„Tada dar buvo siena, karantinas, reikėjo gauti krūvą leidimų, kad galėtume juos įsivežti. Ne mažiau reikalų teko sutvarkyti su Augalininkystės tarnyba. Ji mus gerokai pašokdino: atsivežus sodinukus, juos būtina sodinti karantino plote ir aptverti. Padariau butaforinį karantininį sklypą, atvažiavo patikrinti, patys šypsojosi, kad reikalavimai pertekliniai“, – šypsojosi žemdirbys.

Norint įrengti šilauogyną pagal visus reikalavimus, reikia nemažų investicijų. Brangiausiai – nusipirkti ir atsigabenti durpių, įrengti laistymo sistemą. Kainuoja ir patys sodinukai: Lenkijoje vieną krūmelį galima įsigyto už 5–6 zlotus, Vokietijoje panašiai kainuoja eurais. Kol viskas atsiperka, tenka palaukti ne vienerius metus.

Iš Lenkijos atsivežę pusę tūkstančio sodinukų, ūkininkai užsodino keturias eiles. Dabar Vizgaičių uogynas išsiplėtė iki 10 eilių ir užima 1,3 ha.

Pasak augintojų, šilauogės reiklios tik dirvos kokybei. Tai – rūgščių dirvų augalas. Vokietis, pas kurį Vizgaičių sūnus Rimantas sėmėsi patirties, šilauoges augina iškirstame miške, natūraliai apsaugotame nuo vėjų, o dirvos sodinimui ruošti praktiškai nereikia. „Jei pas mus miške pasodinsi, uogų nerasi“, – lietuviškų ypatumų neslėpė pašnekovas.

Auginant prie namų derlių reikia saugoti nuo kitų vagių – paukščių. Ūkininkai prašydavo vaikų, skinančių uogas, juos baidyti. Kol vaikai nueidavo į vieną uogyno galą, agresyvūs paukščiai perskrisdavo į kitą ir spėdavo pakenkti. Strazdus baidyti neapsikentę Vizgaičiai įsigijo elektrinį vanagą. Paukščiai nėra vieninteliai šilauogių priešai – krūmelius apgraužia kiškiai ir stirnos, todėl uogyną teko aptverti.

Vokiečiai ir švedai prieš įveisiant uogyną iškart įrengia laistymo sistemą. Vizgaičiai pasikliovė lietuviškomis vasaromis, tačiau pernai nukentėjo.

Nors ir laistė, drėgmės nepakako, uogos užaugo gerokai mažesnės, o sezono pabaigoje pakito net jų skonis. Paprastai dievogališkiai priskina apie 2 t šilauogių, pernai derlius buvo perpus mažesnis.

Prižiūrint uogyną, tenka genėti krūmelius, kelis kartus per vasarą šienauti tarpueilius, aplink krūmelius išravėti varputį, viksvas ir kitas piktžoles. Pernai Vizgaičiai ne tik iš pagrindų išravėjo uogyną, bet ir mulčiavo durpėmis. Ūkininkai tikino, kad prieš beveik dešimtmetį įrengtas uogynas jau atsipirko.

Pirmaisiais metais krūmelis subrandina vos kelias uogas. Derlingiausi jie būna 5–7 metais, nuo kai kurių krūmų galima priskinti pusę kibiro uogų.

Senesni dera neblogai, tačiau uogos būna smulkesnės. Teigiama, kad šilauogės būna derlingos apie 30 metų, tačiau Vizgaičiai įsitikinę, kad krūmeliai susensta gerokai anksčiau. Atnaujinant ir genint šakas, į tas vietas įsimeta puviniai, kelmus apgadina pelės ir kurmiai.

Yra nemažai šilauogių veislių, kasmet atsiranda vis naujų, tačiau Vizgaičiai apsistojo ties trimis: Bluecrop, Patriot ir Duke. Kas lėmė, kad būtent šios uogos užkariavo dievogališkių širdis?

„Šilauogės nereiklios dirvai, nereikalauja daug priežiūros, jų niekas negraužia, nereikia naudoti chemijos, – vardindamas pirštus lenkė J. Vizgaitis. – vienintelis minusas – uogų negalima skinti mechanizuotai, nes jos kekėje sunokta ne visos iš karto“. Todėl jos kainuoja brangiau. Nepaisant to, vitaminų bomba vadinamos šilauogės užkariavo ir pirkėjų širdis.