Mokslininkai stebėjo penkis kvietrugių laukus, purškiamus insekticidais, ir dar dešimt laukų, kuriuose amarai buvo palikti ramybėje. „Žinoma, insekticidai trumpam sumažino kenkėjų koncentraciją, - pastebi Johanas Krausas. - Tačiau po keturių savaičių šiuose laukuose amarų radome gerokai daugiau [nei jų būna natūraliai]. Tai pritrenkė ir ūkininkus, kurie leido naudotis savo laukais tyrimui."
Mokslininkai šiam reiškiniui turi du paaiškinimus. Gali būti, kad insekticidai marina ne tik amarus, bet ir jų priešus – boružes ar auksaakių lervas, ir į tokius laukus amarams yra lengviau grįžti ir daugintis. Kita versija mažiau tikėtina: insekticidai išnaikina tik amarus, todėl jų priešai patys palieka laukus, stokodami maisto ir vėlgi palikdami idealias sąlygas amarų populiacijai atsigauti.
Atrodo, kad natūrali kenkėjų kontrolė yra veiksmingesnė, visų pirma dėl didesnės bioįvairovės. Ekologiškos žemdirbystės principais tvarkomuose laukuose mokslininkai rado ne tik daugiau skirtingų augalų, vabzdžių, bet ir tris kartus daugiau natūralių amarų priešų, o pačių amarų - penkis kartus mažiau.
