Apie 100 km nuo Helsinkio esančiame Mūrlo (Muurlu) kaime ūkininkaujantis Purka Taminenas (Purkka Tamminen) dirba 460 ha žemės, kuriuose augina javus ir rapsus. Tokio dydžio ūkis Suomijos mastais yra tikrai stambus. Tačiau P. Taminenas skuba patikslinti, kad ūkis suformuotas sujungus dviejų ūkininkų valdas - geri kaimyniški santykiai Suomijoje yra įprastas dalykas ir nieko nestebina kartu dirbantys du ar trys žemdirbiai. Visus ūkio darbus sugeba atlikti trys žmonės - abu ūkininkai ir vienas samdomas darbuotojas.
Laukai nedideli - vyrauja nuo 3 iki 5 ha ploteliai. Labiausiai tokius smulkius laukus lemia pats šalies landšaftas, dirbamos žemės plotus įrėminantis akmeninėmis uolomis ar didžiulių riedulių sankaupomis. Tiesa, kai kur pavyksta suformuoti ir palyginti stambius žemės masyvus - didžiausias P. Tamineno dirbamas laukas užima net 56 ha. Nuo ūkio bazės iki tolimiausio lauko tenka riedėti 30 kilometrų, tačiau turint tokio dydžio ūkį tai yra normalu.
Praėjusi vasara Suomijoje buvo tokia drėgna, kokios nebuvo pastaruosius 20 metų. Ūkininko teigimu, kuliamų grūdų drėgnumas vidutiniškai siekė net 25 proc. Tiesa, javapjūtės pradžioje grūdai buvo sausesni - pavyko nukulti 18-19 proc. drėgnumo grūdus, tačiau vėliau situacija vis blogėjo. Nors javapjūtė buvo tikrai sunki, tačiau derlius užaugo neblogas - kviečių prikulta vidutiniškai 6 t/ha, rapsų -2,2 t/ha (tai maždaug dešimtadaliu daugiau negu paprastai).
Ūkininko skaičiavimu, dėl apsunkintų darbo sąlygų per vieną dieną vienu kombainu prikuldavo vidutiniškai 60 tonų kviečių. Pernai, kai dirvos buvo gerokai sausesnės, kasdien pavykdavo prikulti apie 90 tonų kviečių. Visas ūkio derlius nukuliamas dviem kombainais ir džiovinamas galingoje prieš dvejus metus pastatytoje 50 kubinių metrų talpos džiovykloje, kuri derliaus nuėmimo metu nestabdoma ir užkraunama kas 12 valandų.
Šlapi metai turėjo neigiamos įtakos grūdų kokybei, todėl net 40 proc. ūkyje išauginto derliaus buvo parduota pašarams. „Nenorėjau prastesnės kokybės grūdų laikyti, todėl pardaviau iš karto. Juolab kad kaina buvo tikrai gera - daugiau kaip 200 eurų (690 litų) už toną, o poreikis - didžiulis", - sako P. Taminenas. Maistinius grūdus ūkininkas kos kas dar laiko nepardavęs.
Maždaug pusė ūkininko dirbamos žemės yra nuosava, o likusioji dalis - nuomojama. Ūkininko teigimu, metinis nuomos mokestis už hektarą žemės, priklauso nuo ploto dydžio ir žemės našumo, siekia nuo 400 iki 600 eurų (1400-2100 litų). Taigi, gaudamas 550 eurų išmokas, žemdirbys beveik visas jas atiduoda už nuomą. Tiesa, Suomijoje tiesioginės išmokos diferencijuojamos - jei ūkis yra mišrus (auginama gyvulių), išmoka už hektarą padidėja dar 100 eurų (345 Lt).
P. Taminenas pastebi tendenciją, kad pastaraisiais metais smulkūs, nuo 20 iki 50 ha ūkiai, traukiasi iš verslo, o savo žemę patiki dirbti kitiems: maždaug 20 proc. žemės savininkų turimą žemę parduoda, tačiau didžioji dalis - nuomoja.
„Smulkūs ūkiai neįperka naujos žemės ūkio technikos, todėl nusprendžia atsisakyti ūkininkavimo. Kaip rodo mano patirtis, per pastaruosius penkerius metus tie ūkiai, kurie yra nusiteikę nesitraukti iš žemės ūkio gamybos, savo plotus padvigubino ar net patrigubino. Štai ir mūsų ūkis kitąmet padidės 60 hektarų - tiek žemės mums pasiūlė nuomotis ūkininkavimo nebetęsti nusprendęs kaimynas", - paaiškina P. Taminenas.
Pasak jo, žemės ūkis yra nelabai patraukli sritis jaunajai kartai, todėl vienintelė galimybė išsilaikyti - maksimaliai mechanizuoti gamybą, nes darbo rankų ateityje gali trūkti dar labiau.
