O jų augintojas, Širvintų rajono Limonių kaimo ūkininkas Darius Šepkus vos spėjo smalsuoliams atsakinėti, kad šios parodos „žvaigždės“ – tai mėsinės kiano veislės telyčaitės, tik prieš trejetą mėnesių atsivežtos iš Italijos ir kad apie jų auginimo ypatumus daugiau būsią galima papasakoti ateityje.
Tačiau iš tiesų ūkininko ką tik nusipirkti gyvuliai jau spėjo ne tik sužibėti parodoje, bet ir visiškai nauja kryptimi pasukti pačių Vidos ir Dariaus Šepkų šeimos gyvenimą. O teisingiau tariant, sugrąžinti jį į savą lietuvišką vagą.
Ilgai vystytą pienininkystę teko „nubraukti“
„Vida užaugusi netoliese, o aš pats – širvintiškis. Buvau šešiolikos, kai seneliai, silpstant sveikatai, pakvietė padėti jiems kaime. Nuo tada čia ir dirbu. O oficialiai nuosavą ūkį įregistravome sukūrę šeimą, 2005-aisiais“, – pasakoja D. Šepkus, šiuo metu drauge su žmona valdantis 200 ha, kurių 130 ha – nuosavi.
Daugiau nei dešimtmetį Vida ir Darius vystė pienininkystę – laikė 60 melžiamų karvių, dirbo pažangiai, atsakingai, daug dėmesio skirdami gyvulių produktyvumo kontrolei.
„Deja, visą šį įdirbį teko nubraukti. Nuo šių metų sausio pieninių bandos ūkyje nebėra. Toks apsisprendimas atėjo ne per dieną ir buvo tikrai labai skausmingas. Bet gaunant už pieną po 10 ct/kg toliau gyventi nepriimant radikalaus sprendimo buvo jau nebeįmanoma. Ilgą laiką pieną tiekėme tiesiogiai pieno perdirbimo įmonėms, o paskutiniu metu – ŽŪK „Sodžius“, nes šis mokėjo centu kitu daugiau. Tačiau didieji perdirbėjai susikooperavusius ūkininkus ėmė dar labiau spausti, o jų tiekiamos žaliavos kainą mušti“, – liūdnas šalies pienininkystės sektoriaus realijas komentuoja D. Šepkus.
Pasak jo, skelbimas apie parduodamą pieninę bandą internete „iškabėjo“ du mėnesius. Tačiau per tą laiką taip ir neatsirado nė vieno susidomėjusiojo. Todėl jaunas, produktyvias holšteinizuotas pienines karves beliko išvežti į skerdyklą.
Kai dešimt metų kas rytą melži 60 karvių ir šis darbas turi būti baigtas iki 7 val. ryto, mat tada jau ateina laikas ruošti vaikus į mokyklą (Šepkų dukra Rusnė penktokė, o sūnus Rūtenis – trečiokas), likti be pieno ūkio, Vidos žodžiais, buvo tolygu atsidurti mėnulyje. O Darius smūgį priėmė vyriškai ryžtingai – susikrovė lagaminą ir išskrido „žvalgytuvių“ į Jungtinę Karalystę, pasiryžęs ten surasti vietą visai šeimai.
„Rimtai nutarėme, kad žemę išnuomosime ir emigruosime, nes sunkaus darbo tikrai nebijome. O vyras visai neblogą jau buvo spėjęs ir susirasti“, – pasakoja V. Šepkienė.
Tikriausiai taip ir būtų nutikę, jei po trijų mėnesių gyvenimo svetur Darius nebūtų sulaukęs netikėto skambučio, kad į ištuštėjusį ūkio tvartą jau pakeliui kianai iš Italijos Toskanos regiono. Ūkininkas šiandien juokiasi prisiminęs, kad jau kitą rytą po šio skambučio jis sėdėjo namo į Lietuvą skrendančiame lėktuve ir tik taip suspėjo aplenkti furgoną su gyvuliais.
Derybos tarp Toskanos ir Širvintų truko trejus metus
Iš tiesų mintis auginti mėsinės kianų veislės galvijus Dariaus galvoje kirbėjo jau seniai. Šią idėją buvo pasiūlę bičiuliai vilniečiai, kelių sostinės centre įsikūrusių itališkų delikatesinių maisto produktų krautuvėlių šeimininkai.
„Jie taip uždegančiai pasakojo, kad kianų veislės galvijai buvo žinomi dar Romos imperijos laikais, kad tai apskritai seniausia mėsinių veislė pasaulyje, kad tik iš jų odos iki šiol siuvami batai Popiežiui. Suprantama, išgirdau ir tai, kad kianų mėsos kokybė yra aukščiausia, o kaina didžiausia – per 20 Eur/kg“, – pasakoja Darius, neslėpdamas, jog jį kaip ūkininką labiausiai intrigavo informacija, kad kianai yra stambiausių mėsinių galvijų veislė – jų ūgis ties sprando ketera pasiekia net 170 cm. Be to, ilgakojai gyvuliai išsiskiria raumeningumu – buliai pasiekia 1 500 kg, telyčios – 1 000 kg svorį. „Įdomiausia, kad kianams ilgą laiką didėja tik skeletas, o nuo 14 iki 18 mėn. amžiaus per parą jie priauga po 2 kg raumenų. Jų skerdenos išeiga siekia net 65 proc. Be to, sako, kad žindenės dar ir lengvai veršiuojasi, kad gyvuliai lengvai pakelia tiek šaltą, tiek karštą klimatą“, – veislės privalumus vardija D. Šepkus.
Tačiau, pasak jo, prireikė net trejų metų ir itališkai kalbančių bičiulių pagalbos, kol 15 „galvų“ banda galų gale pasiekė ūkį.
„Italai kianus laiko savo nacionaliniu turtu ir nė į kalbas nesileidžia dėl jų kaip veislinės medžiagos pardavimo į užsienį. Be to, jie niekada niekur neskuba – laišką elektroniniu paštu parašai, o atsakymo greičiau nei po trijų mėnesių gali nė nelaukti. Apie šėrimo technologiją buvusio augintojo pasiteiravau birželį, atsakymo iš jo sulaukiau rugsėjį“, – su šypsena pasakoja D. Šepkus, džiaugdamasis, kad labai sunkiai, bet jam vis dėlto pavyko užmegzti kontaktą su Italijos mėsinės kianų veislės galvijų augintojų asociacija ir jai tarpininkaujant įsigyti 13 jaunų šios veislės telyčaičių ir du joms negiminingus buliukus. „Turėčiau padėkoti ir mūsiškiui galvijų veislinės vertės vertintojui Alvydui Pečiulaičiui, kuris ne tik patikrino itališką duomenų bazę ir akivaizdžiai įsitikinome, kad mano bandos „praba“ tikrai gera, bet jau suspėjo apsilankyti ūkyje bei duoti naudingų patarimų“, – nauja savo naryste Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijoje džiaugiasi pašnekovas.
Lietuviškų dobilų „italai“ dar nepripažino
„Pieninėms karvėms, būdavo, paduodi šviežių dobilų ir jų beregint nelieka. O kianai žaliojo pašaro, akivaizdu, nė nepažįsta – kiek vakare į tvartą atveži, tiek rytą išsiveži. Juokinga buvo vasarą galvijus šerti šienainiu ar sausu šienu, kai ganyklos žaliavo nuo šviežios žolės“, – su šypsena kalba pašnekovai, vardydami savo naujųjų augintinių racioną. O jį, be šienainio ir šieno, sudaro baltyminiai pašarai: žirniai, pupos, kvietrugiai, avižos, kukurūzai ir baltyminiai pašarų priedai. „Dar pastebėjome, kad jauni gyvuliai ėsdami klaupiasi. Buvome dėl to netgi gerokai sunerimę. Tačiau paaiškėjo, kad dėl to „kaltas“ jų kūno sudėjimas – trumpas kaklas ir ilgos kojos. Todėl tvarte teko skubiai sukonstruoti „stalą“, – Lietuvoje neįprasta gyvulių auginimo praktika dalijasi ūkininkai.
D. Šepkus tikisi, kad ateinantį pavasarį pavyks Italijoje nusipirkti dar 15 kianų. O tada beliks laukti, kol banda suaugs ir išsiplės.
Paklausti, kur ateityje planuotų realizuoti pagamintą produkciją, pašnekovai sako, kad jos nekantriai laukia vilniečiai bičiuliai „projekto krikštatėviai“ – itališkų delikatesinių maisto produktų krautuvėlių savininkai. O jeigu kartais šių bičiulių planai pasikeistų, būsimą prieauglį Darius tikisi pardavinėti kaip veislinę medžiagą. Mat jo kianai dėmesio sulaukė ne tik Algirdiškyje. UAB „Šiaulių veislininkystė“ taip pat norėtų platinti šios veislės reproduktorių spermą ir sėklinti ja pienines karves, siekiant gauti jų palikuonių mišrūnų.
Apie paramos efektyvumą – sava nuostata
Paklausti, ar neįprastai bandai įsigyti šeima pasinaudojo valstybės teikiama parama, pašnekovai sutartinai atsako: „Ne!“ – po 3,5 tūkst. Eur už „galvą“ sumokėta savais pinigais. Mat pabijoję rizikuoti, kaip reikėtų atsiskaityti kontroliuojančioms institucijoms, jei kuris gyvulys kristų ar iškiltų kitokių nenumatytų aplinkybių. Juolab kad ir ankstesnė „paraminė“ patirtis V. ir D. Šepkų nesužavėjo.
„Praėjusiu ES programiniu laikotarpiu dalyvavau priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ ir, pasinaudojęs ES parama, nusipirkau vakarietišką traktorių. Į jo draudimą ir remontą iki šios dienos sukišau tiek, kiek kainuotų antras toks traktorius, mat serviso paslaugos nežmoniškai brangios. Štai neseniai subyrėjo traktoriaus sankaba. Paskambinęs pagalbos išgirdau, kad ją du meistrai remontuos savaitę, o kiekvieno jų darbo valandos kaina – 30 Eur. Laimė, kad šį tą sugebu pats ir sankabą susiremontuoti pavyko. Bet vis tiek nusispjoviau ir šį sezoną nepalyginti pigiau nusipirkau naudotą rusišką traktorių“, – žodžių į vatą nevynioja ūkininkas.
Turi D. Šepkus savą nuostatą ir dėl tiesioginių išmokų mokėjimo tvarkos ar veikiau netvarkos.
„Rugsėjo pirmosiomis dienomis pjaunu atolą, kai netikėtai atvažiuoja kontrolieriai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) ir pareiškia, kad nušienauti privalėjau iki rugpjūčio 31-osios. Aiškinu, kad šiais metais šienauju jau trečią kartą, nes žolė auga puikiai, o gyvuliams reikalingi pašarai. Tačiau kontrolieriams tai – ne argumentas. Jiems labiau tiktų šienauti taip, kaip „šienauja“ miestiečiai žemių savininkai – pasamdo šienapjovę vieną kartą per sezoną ir gali būti tikri, kad tiesiogines išmokas gaus laiku. O ūkininkai tik ir girdi „sankcijos“ ir dar kartą „sankcijos“. Ir kas paneigs, kad aukštesniuosiuose sluoksniuose nevyksta tam tikri susitarimai. Juk žemdirbiai ir trąšas, ir chemines augalų apsaugos priemones paprastai perka skolon.
O jei NMA nustato pažeidimų, tiesioginių išmokų avansas neišmokamas. Vadinasi, trąšų ir chemikalų pardavėjams ilgiau kapsi palūkanos, nes kito pajamų šaltinio, kol derlius neparduotas, ūkininkai paprasčiausiai neturi“, – dėsto pašnekovas.
Tačiau optimizmo, kad ateitis bus šviesesnė, žvelgdami į sniego baltumu šviečiančią kianų bandą, V. ir D. Šepkai nepraranda. Tol, kol vystė pieno ūkį, grūdininkyste ar daržininkyste jiedu neužsiėmė. Sako, juos stebina kalbos, kad ūkininkai turėtų vystyti mišrius ūkius. „Praktiškai tą sunku įsivaizduoti, nes pienininkystė užimdavo visą mūsų laiką: reikėjo melžti, tverti gardus, ruošti pašarus, remontuoti techniką“, – vardija pašnekovai, pridurdami, kad tik šiemet, kai „atgavo laisvę“, augino javus pardavimui ir sodino bulves. „Šiek tiek bulvių, teisybė, buvome pasodinę ir pernai. Ir jų derlius buvo įspūdingas – iš 20 arų prikasėme 5 tonas. Ir visą šį kiekį sėkmingai pardavėme per dvi savaites.
Ne mažesnio derlingumo tikimės ir šiemet jau iš 1,2 ha ploto“, – sutartinai kalba ūkininkai, dar bulviakasio išvakarėse prie keliuko į savo sodybą pasikabinę iškabą su užrašu: „Čia parduodamos šviežios bulvės.“ Bet turint mintyje, kaip sparčiai laikas apsuka žemdirbio metus, neilgai trukus šią iškabą, reikia tikėtis, papildys arba visai pakeis ir kita: „Čia parduodami veisliniai kianai.“
