Iki šios dienos laiko mėsinių galvijų bandą. Kalifornijos raudonieji sliekai iš mėšlo gamina humusą. Trejus metus uždarose patalpose augina eršketus. Nori pasistatyti vėjo jėgainę su saulės kolektoriumi, galvoja apie vištų fermą.
Vyras kupinas energijos ir entuziazmo. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikina: Lietuvoje nuo ūkininkų per įvairius mokesčius stengiamasi nulupti kelis kailius, todėl jaunimas bėga iš kaimo, tokiems kaip jis net nėra ko pasisamdyti į pagalbą.
Karvidę įsigijo už nedaigius lubinus
V.Kazakevičius, buvusiame Alytaus technikume įgijęs techniko elektriko specialybę, dirbti pradėjo Druskininkuose. Iš pradžių elektriku ūkyje, vėliau sanatorijoje, meno gaminių įmonėje.
Kurorte pasistatė namą - čia šaknis leido daugiau kaip 20 metų. Gal ir iki šios dienos būtų gyvenęs Druskininkuose, jei nebūtų šalyje prasidėjęs atgimimas, kai žmonės ėmėsi verslo, skubėjo grįžti į kaimus, atsiimti tėvų žemę ir ūkininkauti.
Vitas taip pat apsisprendė palikti Druskininkus ir sugrįžti tėviškėn, į Pivašiūnų seniūniją Alytaus rajone. Tuomet dar gyvavo kolūkiai, tačiau jų darbuotojai ir kiti norintieji buvo skatinami ūkininkauti šeimynine ranga - pasiimti iš kolūkio gyvulių, juos užauginti ir parduoti tam pačiam kolūkiui. Vitui kolūkis Karkliniškių kaime suteikė net sodybą apsigyventi, ne tik tris dešimtis paršelių auginti. Nesėkmė pradėjusįjį ūkininkauti užklupo netrukus, o gal kai kas ir norėjo, kad taip atsitiktų.
Paršeliai ėmė nežinia kodėl kristi. Tik vėliau Vitas suprato, kad kolūkis jiems šerti davė ne paršeliams, o teliukams skirtų kombinuotųjų pašarų. Kai pašarų pristigo, kolūkio vadovai ūkininkui liepė pačiam jų nusipirkti.
„Pinigų aš neturėjau, pardaviau kelis paršus Vilniaus mėsos kombinatui. Padavė mane kolūkis į teismą. Gal būtų ir nuteisę, bet pats pradėjo byrėti”, - prisiminė V.Kazakevičius. Ėmus griūti tėviškės kolūkiui, Vitas kiaules tokia pat ranga augino kaimyniniam ūkiui. Tačiau dar spėjo pasinaudoti ir gimtinės kolūkio griuvimu. Pirko iš jo lubinų sėklų. Kai šie nedygo, kreipėsi į teismą dėl parduotos nedaigios sėklos.
Antstoliai uždėjo areštą šalia Vito namų, tik jau Bazorų kaime, esančiai kolūkio karvidei. Taip ūkininkas, dar primokėjęs, už nedaigius lubinus įsigijo karvidę.
Iki šios dienos Vitas išsaugojo vienintelę buvusio kolūkio karvidę. Iš jo taip pat įsigijo suteiktą gyventi sodybą. Susigrąžino 14 hektarų tėvų žemės ir kartu su nuomojama dirba apie 40 hektarų.
Susigundė padonės pūkuotosiomis ožkomis
Savąjį ūkį Vitas pradėjo kurti susigundęs pasiūlytomis padonės pūkuotosiomis ožkomis. Jų įsigijo dvi dešimtis iš vieno ūkininko nuo Ūdrijos. Dar nusipirko dešimtį Romanovo avių.
„Pamąsčiau, aplink fermą, prie namų - pievos, daug krūmų, galės ganytis. Nukirptą vilną galėsim pardavinėti. Ožkas ir pešėm, ir kirpom, bet vilnos niekas nepirko. Ir dabar dar maišus turim. Ožkas papjovėm ir suvalgėm, avis pardavėm”, - apie ūkininkavimo pradžią pasakojo V.Kazakevičius.
Fermoje įrengtą gyvulių skerdyklą buvo priverstas uždaryti dėl iškeltų didelių, ne jo kišenei pajėgių europinių reikalavimų. „Aš manau, kad norėta sužlugdyti mažuosius mėsos cechus, skerdyklas. Kitaip būtų neišsilaikę stambieji”, - įsitikinęs Vitas.
Uždaręs skerdyklą V.Kazakevičius atleido ir šešis oficialiai joje įdarbintus žmones. Jis pirmą ir paskutinį kartą buvo įdarbinęs tiek daug žmonių.
Nuo tada Vitas savo ekologiniame ūkyje darbuojasi dažniausiai vienas. Nei vaikų, nei vaikaičių kaimas nevilioja. Net ir žmona šiuo metu išvykusi auginti vaikaičių.
Atrado mėsinius galvijus
Kai sužlugo skerdyklos verslas, Vitas ėmė auginti karves. Galvojo apie nemažą jų bandą. Tik ir vėl nesėkmė - po kergimo jos liko bergždžios.
Pieningų karvių banda Vitui nepasiteisino. Ir vienas pirmųjų Alytaus rajono ūkininkų iš vienos Daugų seniūnijos ūkininkės parsigabeno Angusų veislės mėsinių galvijų.
Netrukus V.Kazakevičius patyrė, kad šių galvijų mėsa turi paklausą. Angusus pakeitė stambesniais Simentaliais, ir šiandien jų bandoje - apie 50. Ganosi galvijai aplink fermą aptvertose ganyklose, kuriose - net keli tvenkiniai jiems atsigerti. Pavasarį sušilus orams Simentaliai išgenami iš fermos, o vėlyvą rudenį patys į ją sugrįžta.
Šią vasarą fermoje įsirengtose patalpose apsigyveno ir ūkininkas. Netoli vyksta statybos, pravažiuojantieji neretai iš aptvaro paleidžia gyvulius.
Pačioje fermoje voniose auginami eršketai. Tad gali apsilankyti ir nepageidaujamų svečių. Žuvims viename fermos gale Vitas ruošia atskiras patalpas. „Man didžiausias siaubas, kai nors valandai išnyksta elektra. Vienąkart taip atsitiko, ir mano žuvys išgaišo. Jau turiu projektą dešimties kilovatų vėjo jėgainei ir pusketvirto kilovato saulės kolektoriui statyti. Teiksiu paraišką, gal gausiu europinę paramą”, - nepaisant patirtų nesėkmių, ūkininkas kalba optimistiškai.
Kaime nebeliko darbingų žmonių
Penkiolika metų Kalifornijos raudonųjų sliekų turintis V.Kazakevičius parodo nemažą krūvą jų iš mėšlo pagaminto humuso. Šio sukaupta gal apie 20 tonų. Tik reikia sijoti ir bandyti parduoti.
Vitas girdėjo, kad vokiečiai už humusą neblogai moka. Todėl užsisakė pagaminti humuso sijojimo įrangą.
Sumanymų nestokojantis ūkininkas praranda optimizmą pradėjęs kalbėti apie mokesčius ir kaimo ateitį: „Man iškyla klausimas, ar kažkas Lietuvoje galvoja apie kaimą ir jo žmones. Apie tai beveik niekas nekalba, nerašo, nerodo. Atrodo, lyg kaimo Lietuvoje nebeliko. Manau, visi turim garsiai šaukti, net prezidentė turi žinoti, kad kaime nebėra kam dirbti. Jaunimas išvažiavo į užsienį, liko tik seni. Likęs vienas kitas jaunas už šimtą kitą nedirba. Geriau stovėti darbo biržoje ir gauti pašalpas. Tūkstančių mokėti kas mėnesį mes neišgalime.”
Už vieną išvežtą konteinerį... 800 litų
V.Kazakevičius ramiai negali kalbėti ir apie nuo ūkininkų lupamus devynis kailius per mokesčius: „Pastatė šiukšlių konteinerius prie namų, prie fermos. Tik vieną konteinerį nuo namų išvežė, daugiau aš neturiu ko į juos mesti. Jau susidarė 800 litų skola, aš jos nesiruošiu mokėti. Negi už vieną išvežtą konteinerį turiu tiek mokėti? Jei paduos į teismą, ginsiuosi.”
Jei ūkininkui už darbą mokėti tūkstančius sunkiai įsivaizduojama, juos aptarnaujantieji tiek nulupa, regis, ir už nedidelius darbus. Sugedo Vito brangiai įsigytas traktorius, nuvežė jį remontuoti firmai, iš kurios pirko, ir už sankabos pakeitimą paėmė 9 tūkst. litų. 3 tūkst. litų - už detales, 6 tūkst. litų - už darbą.
Dar nebaigė bankui mokėti paskolos už nusipirktą traktorių, jau skolon jį remontavo. „Už tai jaunimas ir nenori grįžti gyventi į kaimą. Ir aš kartais pasvarstau, gal jau metas man kurti pensioną. Senukai turės ne tik kur gyventi, bet ir kur pasidarbuoti”, - mintimis dalijasi ūkininkas.
