Rudaminos seniūnijoje (Vilniaus r.), šalia didžiausio šalyje „Vilniaus paukštyno“, yra nedidukas Barkiškių kaimas, kuriame keturiolika metų stručius augina Liucija ir Aleksandras Skliarai. Didelis paukštynas augina nedidelius broilerius, o nedidelėje Skliarų fermoje auga patys didžiausi pasaulyje paukščiai – afrikiniai stručiai.
Norinčiųjų įsigyti - eilė
Ūkininkai Skliarai gyvena sostinėje, bet kasdien važiuoja į savo ūkį Barkiškių kaime, esantį vos už dvylikos kilometrų nuo Vilniaus. Kaime gimusiems, bet didmiestyje gyvenantiems žmonėms magėjo verstis netradiciniu žemės ūkio verslu – egzotišku, įdomiu ir pelningu. Kai 1997-aisiais sužinojo apie Vilniaus pašonėje, Zujūnuose, esančią Arvydo Čapo stručių fermą, Skliarai susipažino su egzotiškų paukščių augintojais ir... įkūrė savo stručių fermą.
Taip Barkiškių kaime ir buvo įkurdinti pirmieji veisliniai stručiukai.
A. Skliaras išskiria tris stručių auginimo kryptis. Pirmajai atstovauja ūkininkai, kurie paukščius augina tik mėsai. Lesinant kokybiškais pašarais per 10-12 mėnesių paukščiai užauginami iki 100–110 kg svorio ir realizuojami mėsai.
Antrajai grupei priskirtini tie, kurie, supirkdami stručio odą, ją apdirba ir iš jos gamina pirštines, rankines, pinigines, papuošalus.
- Protingai sudorojus užaugintą strutį, beveik nelieka atliekų, - sako Aleksandras. – Viskas paklausu, viskas parduodama. Mėsa, kiaušiniai, plunksnos, taukai, oda – visa tai duoda apčiuopiamos naudos stručių augintojui.
Ir trečioji kryptis, kuriai labiausiai prijaučia Skliarai, - veislinis stručių auginimas. Dabartinio 35 suaugusių stručių pulko pagrindinė priedermė – sudėti kiek galima daugiau perėti tinkamų kiaušinių. Kokybiški pašarai, tinkama priežiūra – visa tai tik tam, kad į inkubatorių keliautų tinkamos veislės kiaušiniai. Pasak Aleksandro, nors dabar dar tik sausio pabaiga, tačiau visi būsimieji stručiukai, kurie išsiris jo fermos inkubatoriuje, jau... nupirkti. Už būsimuosius mėsai auginamus stručiukus sumokėta iš anksto, o norintieji nusipirkti kelių dienų mažiukus kantriai stoja į laukiančiųjų eilę.
Parduoda Rusijos fermeriams
A. Skliaras – vienintelis ūkininkas Europos Sąjungoje, turintis leidimą prekiauti su Rusija. Kitaip tariant, jei Rusijos fermeriai augina stručius mėsai, tie stručiai yra atvežti iš Barkiškių stručių fermos.
Seniai žinoma, kad bet koks nepelningas verslas žlunga.
A. Skliaras šypsosi:
– Mūsų šeimos ferma rinkoje jau keturiolika metų. Pagrindinės pajamos – iš Rusijos, kuriai parduodame vos ne visus išperintus stručiukus. Paklausa nemažėja, reikia didinti gamybą.
– Ar turėjo įtakos pasaulinė finansinė krizė Skliarų šeimos verslui?
- Nepajutau to sunkmečio nei aš, nei mano šeima, nei stručiai, - sako Aleksandras. – Stručiai kiaušinius deda nustatytu laiku ir niekada nevėluoja. O kiaušinis jau turi savo kelią. Tas kelias – pelningas.
Stručių patelės kiaušinius gali dėti iki 40 metų. Vienas jų sveria iki 2,5 kg. Pradeda dėti sulaukusios 20 mėnesių, ir deda kas antrą dieną. Per 24 dienas sudeda iki 12 kiaušinių. Tuomet – dešimties dienų pertrauka. Viena patelė per metus sudeda iki 80 kiaušinių. Žinant, kad stručio kiaušinio kaina svyruoja nuo 50 iki 70 litų, belieka paskaičiuoti, ar apsimoka stručius laikyti tik kiaušiniams. Beje, vienas stručio kiaušinis prilygsta 40 vištų kiaušinių.
Paklausa didėja
Norinčiųjų pirkti stručio mėsą pasaulyje daugėja. Tam didelės įtakos turi žinojimas, kad stručiai neserga žinomomis paukščių ligomis.
Šių paukščių mėsos kaina neatbaido gurmanų ir sveiko dietinio maisto mėgėjų. Kadangi stručiams reikalingi nemaži žemės plotai, Europoje stručių fermos plėstis nebeturi galimybių, o Lietuvoje tokios problemos dar nėra, todėl dabar palankiausias metas užsiimti stručių auginimu. Dar gera žinia būsimiesiems stručių augintojams būtų ta, jog šiuo metu Europoje stručių mėsos paklausa patenkinama tik šeštadaliu, t.y. 15 proc.
A. Skliaras ketina artimiausiu metu auginti 250 stručių mėsai – vokiečiai neduoda ramybės jos prašydami. O galanterininkas iš Latvijos prašo stručių odos dailiems dirbiniams siūti.
O kokia paklausa Lietuvoje? Mūsų kraštiečiai irgi noriai perka stručių mėsą, bet jos auginama per mažai, nors poreikis didėja kasmet.
Ūkininkų Skliarų fermoje dažnai lankosi atstovai iš įvairių Lietuvos teatrų, estrados kolektyvų. Teatralams ir scenos meistrams reikalingos stručių plunksnos.
- Galbūt ir Ryčio Cicino šokėjų galvos puoštos mano augintų stručių plunksnomis, - šypsosi Aleksandras. – Man paskambina ir paklausia, ar galime parduoti pusšimtį plunksnų. Kai kada užsakovams prireikia ir viso šimto puošnių plunksnų. Aš palaikau paukštį, o žmona Liucija su dukra Ana iškerpa iš sparnų spalvingas puošmenas.
Emu gerai, putpelės – ne
Aleksandras atskirame pastate laiko tris australiškuosius stručius emu. Jie čia gyvena tik kaip... eksponatai. Dažnos moksleivių ekskursijos paskatino įsigyti šių stručių ir dėl to visi džiaugiasi, kad gali sulyginti gyvus didžiausius pasaulio paukščius – pusbrolius stručius iš dviejų žemynų. Buvo noras prie šių paukščių laikyti keletą putpelių – deja, to sumanymo teko atsisakyti, nes stručių fermoje laikomasi ypač griežtų veterinarinių reikalavimų.
Šiuo metu Skliarų stručių fermoje pavasarinio kiaušinių dėjimo meto laukia 50 suaugusių stručių. Beveik šimtas paukščių žiemoja Skliarų verslo filiale prie Joniškio – ūkininkas prikalbintas būti partneriu. Dar 300 paukščių kiaušinius dės vienoje stručių fermoje Danijoje – ten Skliarai yra verslo dalininkai.
Kaip suspėja suktis?
- Dirbame ramiai ir nepervargdami,- sako Aleksandras. – Padeda 75 metų Liucijos mama Donata. Ji noriai ir rūpestingai prižiūri visus suaugusius paukščius, juo labiau kad šie gigantai ją pripažįsta.
Duktė Ana rūpinasi stručių plunksnų paruošimu ir realizacija, jaunėlei dukrelei Aleksandrai patikėtos mokinių ekskursijų po fermą gidės vaidmuo, o žmona Liucija prižiūri inkubatorių ir išsiritusius stručiukus.
