Pasak V. Giedraičio, kiaulininkystė niekada nebuvo remiama taip, kaip augalininkystė ar pienininkystė.
„Mėsa ant medžio neauga. Reikia daug dirbti. Kiaulių auginimo niekas nevertino, visiems užkliuvo tai, kad tvartai dvokia. Dabar gal jau nustos dvokti? - ironiškai klausia ūkininkas, vertindamas susidariusią padėtį, kai daugelyje Europos šalių mėsa brangsta, o kiaulių katastrofiškai mažėja. - Didžiuosius kiaulių augintojus užsmaugė, o mažųjų neskatino veikti. Jeigu nenorėjome, kad nuo fermų sklistų smarvė arba nukentėtų gamta, reikėjo skatinti ūkininkus auginti po 100 - 300 kiaulių. Bet niekas šio klausimo nesprendė. Guodžiamės, kad už dujas daug atiduodame Rusijai, bet ir už kiaules sumokame kitoms šalims. Nesuprantama politika, kad mes, lietuviai, neužauginame nė pusės mėsos kiekio, kurio mums reikia pavalgyti".
Ūkininkas V. Giedraitis savo veiklą pradėjo nuo skerdyklos bei mėsos perdirbimo įmonės, vėliau įkūrė kiaulininkystės ūkį, todėl sako gerai suprantantis ir perdirbėjus, ir prekybininkus, ir kiaulių augintojus. Kiekvieno jų kailyje tenka pabūti, nes šešiuose tvartuose užaugintos kiaulių mėsa perdirbama šeimos įkurtoje UAB „Jurbarkų mėsa". Net tada, kai kiaulės skerdžiamos savo įmonėje, o mėsa ir įvairūs jos gaminiai parduodami bendrovės parduotuvėje, Vytautas Giedraitis sako sunkiai galintis išvengti nuostolių.
„Jeigu neturėčiau skerdyklos, tai jau tikrai būtų kryžius padėtas, kaip ir daugeliui Lietuvos kiaulių augintojų. Kiek jų belikę? Ar pas mus rajone yra nors vienas ūkininkas, kuris augintų kiaules? - kelia klausimą, į kurį ir taip aiškus atsakymas. - Vienintelis kelias mums išgyventi - branginti mėsą".
Ūkininkas neslepia, kad kainų kilimas jau palietė ir „Jurbarkų mėsos" produkciją. Tiesa, kol kas nežymiai - nuo rugsėjo mėnesio kilogramas gaminių pabrango maždaug 50 centų. Lapkričio mėnesį planuojama dar branginti. Pirkėjai, prisiklausę kalbų apie kainų augimą, vis dažniau teiraujasi, kada ir kiek brangs mėsa. V. Giedraitis į šį klausimą sako negalįs tiksliai atsakyti, nes viską reguliuoja rinka.
Ūkininkas nemano, kad lietuviai galės išgyventi be kiaulienos: „Mėsos paklausa didelė. Vasarą net nespėjam gaminti. Ypač paklausūs lašiniai, kurių dabar trūksta, nes kiaulės auginamos liesos, taip pat šoninė, šalto rūkymo natūralūs gaminiai. Prekiaujame visoje Lietuvoje, turime arti šimto taškų parduotuvėse, išskyrus didžiuosius prekybos centrus. Didžiausią dalį parduodame patys savo parduotuvėse Šakiuose, Jurbarke ir Jurbarkuose."
„Mėsos branginimas neišvengiamas. Tai ypač nulėmė smarkiai išaugusios pašarinių grūdų kainos. Jos didžiausios per visą pastarąjį laiką. Mokėjome po 700 litų už toną. Pabrango ne tik pašariniai grūdai, bet ir baltyminiai priedai. O kur dar energetika, degalai. Žemdirbys laukams apdirbti gauna lengvatinių degalų, o kiaulių augintojas - nieko, tarsi tai nebūtų žemės ūkio šaka. Priversti suktis taip, kaip išmanom", - kalbėjo ūkininkas, pirmi metai bandantis savais būdais pažaboti augančias grūdų kainas. Tam tikslui jis įrengė grūdų džiovyklą bei sandėlį, kad galėtų rudenį visiems metams pasirūpinti pašarais, kurių kainos pavasarį dar labiau pakyla.
Paklaustas apie ateitį, ūkininkas sako neketinąs nubraukti to, ką įdėjo per dešimt metų. Kol kiaulienos poreikis yra, tol plėsiąs ūkį ir įgyvendinsiąs naujus sumanymus.
