Gėlių milijonierius: dabar jau supratau, kaip turiu dirbti

Vi­ta­li­ja ir Al­gi­man­tas Že­mai­čiai – gė­lių mi­li­jo­nie­riai, stam­biau­sio pri­va­taus Lie­tu­vos gė­li­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kai, sėk­mės ly­di­mi ver­sli­nin­kai.

Po 23-ejų ūki­nin­ka­vi­mo me­tų kon­kur­so „Me­tų ūkis 2014“ ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai Al­gi­man­tas sa­ko: „Da­bar jau su­pra­tau, kaip tu­riu dirb­ti.“ Vi­ta­li­ja ir Al­gi­man­tas Že­mai­čiai – gė­lių mi­li­jo­nie­riai, stam­biau­sio pri­va­taus Lie­tu­vos gė­li­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kai, sėk­mės ly­di­mi ver­sli­nin­kai. Po 23-ejų ūki­nin­ka­vi­mo me­tų kon­kur­so „Me­tų ūkis 2014“ ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai Al­gi­man­tas sa­ko: „Da­bar jau su­pra­tau, kaip tu­riu dirb­ti.“

Ži­nios apie ūkį

Ūkio veik­los pra­džia – 1991 me­tų lie­pos 21 die­na. Ūkis įkur­tas pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą Pu­nios kai­mo pa­kraš­ty­je, ply­no­je vie­to­je. Šiuo me­tu tai – spe­cia­li­zuo­tas gė­li­nin­kys­tės ir agur­kų au­gi­ni­mo ūkis, ku­ris už­ima apie 33 hek­ta­rus.
 
Va­zo­ni­nėms gė­lėms au­gin­ti įreng­ta mo­der­ni ste­la­žų sis­te­ma. Nuo­lat mo­der­ni­zuo­ja­ma ga­my­bi­nė ba­zė, nau­do­ja­mos nau­jau­sios pa­sau­lio šilt­na­mi­nės gė­li­nin­kys­tės tech­no­lo­gi­jos. Ūkio ka­ti­li­nė kū­re­na­ma du­jo­mis. Tem­pe­ra­tū­rą, drėg­mę, vė­di­ni­mą ir gė­lių mai­ti­ni­mą už­tik­ri­na kom­piu­te­ri­nės sis­te­mos.

Pa­žan­gus ūki­nin­ka­vi­mas, nuo­la­ti­nės in­ves­ti­ci­jos lei­džia ūkiui iš­si­lai­ky­ti per­pil­dy­to­je gė­lių rin­ko­je.

Aki­vaiz­di ko­o­pe­ra­ci­jos nau­da 

A.Že­mai­tis – Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Aly­taus sky­riaus „Dzū­ki­jos ūki­nin­kas“ na­rys nuo se­nų lai­kų, vie­nas pir­mų­jų, ne­rei­kia krapš­ty­ti iš ki­še­nės na­rio mo­kes­čio, nes jis su­pran­ta šios or­ga­ni­za­ci­jos svar­bą.
 
Pa­sak „Dzū­ki­jos ūki­nin­ko“ pir­mi­nin­ko Ro­mo Kis­le­ra­vi­čiaus, Al­gi­man­tas ne­klau­sia, ką ši or­ga­ni­za­ci­ja duo­da, bet pats sten­gia­si jai duo­ti – sa­vo ži­nių, ver­tin­gų pa­siū­ly­mų. Kai da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi, ži­nio­mis – tai bran­giau už auk­są. Bu­vo A.Že­mai­čiui Ka­ra­liau­čiaus kraš­to ver­sli­nin­ko pa­siū­ly­mas tap­ti jo kon­sul­tan­tu – at­si­sa­kė, šiais lai­kais ge­ros gal­vos ne­pa­keis joks kom­piu­te­ris.
 
Pa­žan­gus ūki­nin­kas vi­sur pa­žan­gus, tai ro­do A.Že­mai­čio po­žiū­ris į ko­o­pe­ra­ci­ją – vie­nas lau­ke ne ka­rys. Gė­li­nin­kys­tės ir agur­kų au­gi­ni­mo ūkis yra že­mės ko­o­pe­ra­ty­vo „Ag­ro­lit“, Lie­tu­vos šilt­na­mių aso­cia­ci­jos na­rys. Ko­o­pe­ra­vi­mas pa­de­da pla­nuo­ti ga­my­bą, re­a­li­zuo­ti pro­duk­ci­ją, įsi­gy­ti rei­kia­mos tech­ni­kos.
 
Dar­bai dir­ba­mi vie­nu me­tu

Vie­na iš A.Že­mai­čio nuo­sta­tų – dar­bo ne­ga­li­ma ati­dė­lio­ti, jį tu­ri at­lik­ti da­bar ir pir­mas. Jis tai įtei­gė ir 50 žmo­nių ko­lek­ty­vui, ku­rie sa­vo ir sa­vo šei­mų ge­ro­vę sie­ja su gė­li­nin­kys­tės ir agur­kų au­gi­ni­mo ūkiu.
 
– Man jau ne­rei­kia žmo­nių ve­džio­ti už ran­kos ir nu­ro­di­nė­ti, ką veik­ti, – kiek­vie­nas ži­no sa­vo dar­bą. Du ko­lek­ty­vo na­riai dir­ba ūky­je per dvi­de­šimt, ke­tu­ri – per 15 me­tų, de­šimt – po de­šimt­me­tį, yra ir nau­jų dar­buo­to­jų. Dar­bas kei­čia dar­bą, pla­nuo­ja­mos ne tik kas­die­nės už­duo­tys, bet ir ūkio svar­biau­si me­tų dar­bai. Pa­vyz­džiai, šį­met sta­to­me 100 kvad­ra­ti­nių met­rų šal­dy­tu­vą, ple­čia­me san­dė­lia­vi­mo pa­tal­pas, ku­ria­me ūkio ge­ro­vę, tvar­ko­me ap­lin­ką. Vis­kas vyks­ta vie­nu me­tu.
 
Nau­jas spren­di­mas pa­si­tei­si­no

Vie­to­je ski­na­mų ro­žių au­gin­ti agur­kus – šis ūki­nin­ko spren­di­mas pa­si­tei­si­no. Jau tre­ti me­tai Lie­tu­va, kar­tais ir kai­my­ni­nės ša­lys, val­go traš­kius, kva­pius Pu­nios agur­kus.
 
Šį­met pa­so­din­ti ko­vo 7-ąją jau ati­da­vė der­lių ir bus iš­rau­ti. Jų vie­to­je ra­sis nau­jų agur­kų dai­gų, juos pirk­si­me, ma­ri­nuo­si­me ir rau­gin­si­me net ne­įtar­da­mi, kad tai ant­ra­sis Pu­nios agur­kų der­lius.
 
Vi­ta­li­ja pa­aiš­ki­na, ko­dėl Pu­nios šilt­na­mių agur­kai sko­nio sa­vy­bė­mis ne­nu­si­lei­džia au­gi­na­miems at­vi­ra­me lau­ke, lys­vė­je, kur itin ge­ra jų prie­žiū­ra.
 
– Mū­sų agur­kai au­gi­na­mi dur­pių sub­stra­te, pa­mai­tin­ti, pa­lais­ty­ti, jiems tin­ka­ma re­gu­liuo­ja­ma tem­pe­ra­tū­ra, to­dėl ge­rai au­ga ir ne­skurs­ta. Juos pri­žiū­ri kom­piu­te­ri­nės sis­te­mos, nau­do­ja­mos bio­lo­gi­nės au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nės. Val­gai – traš­ka bur­no­je, kva­pūs, ga­li­ma sa­ky­ti, eko­lo­giš­ki.
 
Ap­lin­ka

Že­mai­čių gė­li­nin­kys­tės ūkis kiek­vie­ną mė­ne­sį su­mo­ka 500 li­tų už šiukš­lių iš­ve­ži­mą, ski­ria dar­buo­to­ją, ku­ris rū­pi­na­si tik ūkio ap­lin­ka. Me­džius ir ža­liak­rū­mius pa­so­di­nęs pats šei­mi­nin­kas pri­si­me­na, prieš kiek me­tų so­di­nęs, ste­bi, kaip au­ga. Gė­ly­nuo­se jun­ta­ma Vi­ta­li­jos ran­ka ir sko­nis, o prie tven­ki­nio nu­tū­pęs ge­le­ži­nis laum­žir­gis, ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio do­va­na, ste­bi, kaip kim­ba žu­vis.
 
Že­mai­čiai ap­si­gy­ve­no sa­va­me ūky­je, ku­ris įkur­tas ply­na­me lau­ke, ūkis be tvo­rų, ta­čiau tu­ri sa­vo ta­kus, ke­liu­kus, ap­va­žia­vi­mo ir įva­žia­vi­mo ke­lius, tad ir ke­lin­tą kar­tą at­vy­ku­siam čia rei­kia pa­si­klaus­ti ke­lio. Ūkis mie­lai pri­ima ne tik pir­kė­jus, bet ir eks­kur­si­jas pa­si­žval­gy­ti po gė­lių ka­ra­li­ją. Šei­mi­nin­kai sa­ko, kad gro­žis žmo­gų da­ro gra­žes­nį ir tau­res­nį.
 
At­vy­ku­sie­ji pa­ma­to, kiek daug žmo­nių čia dir­ba, kiek iš­lie­ja­ma sū­raus pra­kai­to, su­pran­ta, kad gro­žį su­ku­ria tik mū­sų ran­kos.