- Ar nesunku suderinti darbus Druskininkų vaikų dailės galerijoje ir nuolatinius filmavimus Vilniuje, laidoje „Dzin“?
- Buvo sunku, tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prieš porą savaičių palikau direktoriaus kėdę dailės galerijoje. Galiu lengviau atsikvėpti.
- Nesugebėjote suderinti oficialaus darbo ir juokdario įvaizdžio?
- Atrodo, kad sugebėjau. Galerijai vadovavau septynerius metus. Mylėjau savo darbą, atiduodavau visą save. Susidraugavau su neįgaliais vaikučiais iš visos Lietuvos, kurie atvažiuodavo pas mus. Tačiau vieną dieną nusprendžiau – negaliu padalyti savo laiko, kad jo užtektų visiems. Dirbti blogai nesinorėjo. Pasirinkau televiziją, nes ten mokami „didesni“ pinigai. O man irgi reikia išlaikyti šeimą, mokėti paskolas, skaniai pavalgyti, pasižmonėti Lietuvoje, o dar ir pasaulio norisi pamatyti.
- Atsirado daugiau laisvo laiko?
- Taip. Ką tik su dukra grįžome iš miško. Žaliuokių nors vežimu vežk. Radau dar ir baravykų. Laisvas laikas nuo šiol ir bus skiriamas atgaivai – žvejybai, grybams, vandens malonumams. Man, čia gimusiam ir augusiam, visos vietos gerai pažįstamos.
- Ko gero, ne vienas nuliūdo sužinojęs, kad Druskininkuose nuo šiol būsite retai. Nevesite renginių, nemokysite vaikų...
- Yra toks posakis: „Savame krašte pranašu nebūsi.“ Tai tinka ir man. Niekada nebuvau populiarus Druskininkuose. Renginių vesti pakviesdavo kartą metuose. Ir tai – su didelėmis sąlygomis. Juk visi įpratę, kad nemokamai vaikus linksminantis Cololo gali nemokamai ir renginius vesti. Taip nėra. Todėl mano karjera šou pasaulyje sukasi kituose miestuose, taip pat ir televizijoje.
- Lengva „šoumeno“ duona?
- Priklauso, ką vadinsime „šoumenu“ ar žvaigžde. Vieni galvoja, kad žvaigždė – tai žmogus, kuris ryte vos vos išsiblaivo, atvažiuoja į koncertą, pasileidžia fonogramą, išgeria brendžio, kad akys atsimerktų, ir pažiopčioja. Ar tai žvaigždė? Mano darbas kiek kitoks. Niekur pagal fonogramą nepasistaipysi. Visur pinigus ir populiarumą uždirba liežuvis. Reikia ruoštis, rašyti scenarijų, vėliau visą vakarą bendrauti su žmonėmis, juos linksminti. Per vieną dieną dviejų koncertų niekada neturėjau, nes nespėčiau fiziškai.
- O kaip pasitikrinate, ar tie anekdotai, juokeliai, kuriuos paleidžiate į viešumą, verti dėmesio?
- Tam ir yra šeima, draugai. Mano moterys nuo to kenčia. Kiekvieną kartą, kai sugalvoju ką nauja, ateinu ir priverčiu jas išklausyti. Jei patinka – juokiasi, patiks daugumai. Tai savotiškas namų testas. Taip pat ir balansavimas ant išprotėjimo ribos. Galėtumėte jūs taip gyventi? Atsikelti su anekdotu lūpose ir užmigti klausantis anekdotų?
- Laida „Dzin“ labai svarbi jūsų gyvenime?
- Kūryba mano duona. Prie kiekvienos laidos praleidžiame labai daug laiko. Galvojame su režisieriais, prodiuseriais, skambinamės telefonu. Jei kartu sudėtume visą laiką, ne viena para darbo išeitų. Juk negali ateiti ir tik papasakoti anekdotą. Turi sugalvoti vaidybinę situaciją, išspręsti, kaip ji atrodys televizoriaus ekrane. Nereikia galvoti, kad juokdario duona tokia jau lengva. Nė vienas „šoumenas“ negali užmigti ant laurų. Kartais būna, kad atsikeli, o galva tuščia. Tik bitės dūzgia.
- Ir kas tada?
- Vieni griebiasi brendžio ar degtinės, o aš meškerę ant nugaros ir į žvejybą. Ypač jei vienas važiuoju, tai taip galva atsigauna, kad grįžęs visiems skambinu ir apie naujas idėjas nesustodamas pasakoju. Žmonės tik galvom kraipo. Iš kur? Ogi iš gamtos viskas gimsta.
- Ar žmona ir dukra replikuoja, jei savo anekdotais peržengiate ribas?
- Visus „bajerius“ dukra mintinai moka. Jos abi savo žiniomis gali nurungti ne vieną anekdotų pasakotoją. Oi, jei tik jos atvertų burnas, tai ir man reikėtų slėptis (juokiasi).
- Darbas, žvejyba, miškas. Laiko šeimai lieka?
- Labai daug. Kai tik yra laisvo laiko, kur nors važiuojame.
- Ar linksmasis Cololo būna piktas?
- Moters niekada nemušiau ir nemušiu, nes bijau užmušti (kvatoja). Esu labai rimtas darbe. Įsiterpia Inga: Ir namie Vitalijus labai rimtas. Daug kas stebisi, atvažiuoja giminės ir laukia, kol Vitalijus pradės juokelius laidyti. Labai griežtai auklėja dukrą.
- Sunku įsivaizduoti...
- Vaikus reikia griežtai auklėti. Niekada nebuvau prieš diržą. Patį tik diržu auklėjo. Jei ne jis, seniai savo dienas leisčiau kalėjime.
Eva: Bet pats tai niekada manęs nemušei.
- Na, nemušiau, bet esu už tai, kad diržas namuose turėtų savo vietą ir reikalui esant greitai galėtum užsimoti (juokiasi).
- Kaimynai neprašo papasakoti naujų anekdotų?
- Nepatikėsite, bet mes esame tokie rėksniai. Garsiai namuose kalbame, tai kaimynai net bijo užeiti. Reikėjo nuorinti radiatorius, bet namo pirmininkė taip ir neišdrįso pas mus ateiti. Keista (juokiasi).
- Tarpusavyje dažnai pasibarate?
- Kiekvienam žmogui būtina išsirėkti ant artimo žmogaus. Bent kartą per savaitę...
Inga: Pavyzdžiui, vakar susipykome dėl visiškų niekų. Ryte atsikėlusi pagalvojau, kad labai jau seniai balsą kėlėme vienas ant kito ir po pietų radome priežastį. Su dukra sėdėjome prie kompiuterio, kai atėjo Vitalijus, o mes pradėjome purkštauti, kad jis maišo. Tai trenkė durimis, paliko mobilųjį telefoną ir išėjo. Porą valandų pasivaikščiojo, pas mamą pavalgė ir parėjo. Kai susipykstame, mane švaros manija apima – šveičiu, blizginu visus kampus. Manau, kad kiekvienas pyktis tik į naudą (juokiasi).
- Tai aš ir išeinu dėl to, kad tu viską sutvarkytum. Blizga tada namai, kvepia. Visai kitas jausmas (juokiasi).
- Žmona namus gražina, o pats mokate vinį į sieną įkalti?
- Namuose darau visus vyriškus darbus. Tik nesitvarkau ir grindų neplaunu.
- Keturis kampus namie laiko žmona?
- Tokia moters prigimtis. Kam dar ji reikalinga? Dėl sekso? Pigiau prostitutę samdyti, jei tik dėl to. Arba kad vonia buteliukais būtų nustatyta? Moteris daro savo darbus ir tiek. Aišku, situacija verstųsi aukštyn kojomis, jei žmona pradėtų išlaikyti šeimą ir uždirbti kelis kartus daugiau pinigų nei aš.
Inga: Aš žinau, kodėl netvarkai namų.
- Kodėl?
Inga:Kartą bandei išplauti grindis ir paslydęs špagatą padarei (juokiasi). Buvau tada išvažiavusi, skambinu ir negaliu suprasti – verkia jis ar juokiasi. Pasirodo, išplovė grindis, apsimovė vilnones kojines ir paslydo. Trūko raumuo. Nuo to karto nieko nebedaro.
- Vitalijau, galite išvardinti tris geriausias ir blogiausias Ingos savybes?
- Trijų niekaip nesugalvosiu. Atskirą temą joms reiktų paskirti. Svarbiausia savybė, kad mes vis dar kartu. Ji pakenčia mane, aš pakenčiu ją. Taip ir gyvename. O su blogiausiomis – čia jau kita kalba. Ji fanatikė. Mūsų namuose krūvos laikrodžių, net spintos neužsidaro. O ką ir kalbėti apie batus, kurių gal 100 porų, rankines ir visokius niekelius. Ir dukra, kas baisiausia, užsikrėtė ta manija. Patikėkite, man vienam su jomis labai sunku.
- O Vitalijus? Tik geras ar ir blogų savybių turi?
- Jis nemėgsta tvarkos spintose. Jei tik grįžo, nusirengė ir drabužiai skraido visur. Ant lovos, ant grindų, net į vazą sugebėjo kojines įmesti (juokiasi).
- Nekyla noras palikti Druskininkus? Juk darbas dažniausiai Vilniuje.
- Vilnius? Ne (susiraukia). Nemėgstu šito miesto. Nemėgstu ir Kauno. Dabar neįsivaizduoju, kaip 10 metų pragyvenome Šiauliuose. Ten kraupu. Baisus miestas. Iškelk pedagoginį universitetą iš Šiaulių ir miestą susprogdink. Tą patį ir apie Rokiškį galiu pasakyti. Nukelkime įspūdingą dvarą arčiau Vilniaus, bažnyčią pastatykime prie Kauno, o patį Rokiškį sulyginkime su žemėm. Kaip ten žmonės gyvena, neįsivaizduoju. Nėra taksi, nėra policijos. Yra vienas naktinis klubas, iki kurio nenueisi.
- Kodėl?
- Todėl, kad į snukį gausi.
Inga: Vitalijus daug miestų, jei tik galėtų, nuo žemės paviršiaus nupūstų.
- Jei ne uošvė, tai ir Jonavos nepalikčiau (juokiasi). Bet negaliu, jei neliks miesto, uošė su visa manta arčiau mūsų atsikels, o tada ir problemos prasidės, geriau jau nereikia (juokiasi).
- Ar tikrai jau tokia bloga ta uošvė?
- Ji – auksas. Tik dėl mano svorio visus laurus jai kabinti reikėtų (juokiasi).
- Lepina žentą skanumynais? Neleidžia dietų laikytis?
- Dietos man nesvetimos. Laikiausi. Kažkada. Kada, sakiau, vėl pradėsiu? (Klausiamai pažvelgia į žmoną.)
Inga: Sakei, kad nuo užvakar nieko nebevalgysi (juokiasi).
- Tai va, sakiau, bet atvažiavo uošvė. Atvežė visokių rūkytų mėsyčių, lašinukų pyragų. Tai kur mesi tą svorį? Kol tų produktų nesunaikinsime, nieko nebus.
- Yra pavykę pasilengvinti bent keliais kilogramais?
- Esu ir trisdešimt kilogramų numetęs. Viskas nuo žmogaus priklauso, aš nelaikau savęs neįgaliu. Neturiu tikslo mesti svorį. O šiaip, dėl pramogos – neįdomu. Jeigu susilažinčiau, kad 10 kilogramų – 1000 litų, tai dvidešimt kilogramų numesčiau iš karto. Du tūkstančiai – ne tokie menki pinigai.
- Liekno Cololo greičiausiai niekas neįsivaizduotų. Tačiau ar tikrai svoris netrukdo?
- Ne. Bet dabar, kai uošvė išvažiavo, jaučiu, kad jau trukdo (juokiasi).
- Tai labai gera uošvė, jei rūpinasi, kad nebadautumėte.
- Kas žino, gal tie naminiai lašinukai kaip tik yra stūmimas arčiau skardžio? Apsiris, nepaeis (juokiasi).