Savo kelionės įspūdžiais pora dalijasi feisbuko puslapyje „S Kris Sim“. Smulkūs kasdienių įspūdžių aprašymai dažnai palydimi daugybe egzotiškų nuotraukų: joga, netradicinis lietuvio akiai maistas, gamta, peizažai, išskirtinių bruožų žmonės... Rodos, kad kiekviena jų diena, pradėta it baltas lapas, vakare jau būna prirašyta įspūdžių, nepaliekant vietos net paraštėms.
Su DELFI kalbėjusi Kristina papasakojo, kaip pavyko išsiruošti į tokio ilgumo kelionę, ką joje patyrė ir kodėl būtent dabar yra geriausias laikas atrasti pasaulį.
– Kaip pavyko savo darbus bei veiklas suderinti su tokio ilgumo kelione?
– Turbūt neatsirastų darbdavys, kuris išleistų atostogų tokiam ilgam laiko tarpui. Tad, žinoma, čia buvo tarsi kryžkelė – darbas ar gyvenimo svajonė. Ilgai svarstyti nereikėjo, pasirinkau nedvejodama, nes tokios galimybės pasitaiko kartą gyvenime ir manau, dabar yra puikus tam laikas, kol dar nesame sukūrę šeimos ir neturime vaikų. Tad, žinoma, kitos išeities, kaip palikti darbą, nebuvo. Simui buvo paprasčiau, jam tereikėjo suderinti doktorantūros studijas su kelione.
– Kodėl pasirinkote tokią kelionės kryptį?
– Azija buvo iki šiol nepažintas kontinentas. Apie ją vaizdą susidarėme iš matytų filmų, perskaitytų knygų, iš draugų, kurie pasidalindavo savo įspūdžiais. Visa tai tik labiau žadino mūsų norą ir smalsumą nuvykti į šias egzotiškas šalis ir patiems susipažinti su jų kultūra. Daugiausiai keliavome tik Europoje, tad visada norėjosi kažko daugiau, troškome patirti, tai, ko dar neteko.
– Ar visi įspūdžiai, iki šiol patirti kelionėje, yra tik teigiami?
– Neįmanoma, kad visi įspūdžiai būtų tik teigiami, pasitaikė visko. Tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes tai priimsime. Tais momentais yra du pasirinkimai: verkti dėl ištikusios nemalonios situacijos arba priimti kaip pamoką ir judėti į priekį su šypsena veide, kuri užgrūdina ateičiai ir suformuoja stipresnį imunitetą.
– Ar lengva įprasti, kad Jūsų nevaržo įprasta šiuolaikinio žmogaus dienotvarkė? Ar nepasiilgstate to?
– Gal nuskambės keistai, tačiau keliaudami niekada apie tai nesusimąstėme. Visada esame įvykių sūkuryje, norime kuo daugiau pažinti, pamatyti, atrasti, nesėdime vienoje vietoje. O pabėgti nuo šurmulio ir atstatyti vidinę pusiausvyrą mums padeda kelionės metu atrasta joga. Be to, supratimas, jog grįžus į Lietuvą, kartu ir grįš įprasta rutina, niekur nedingo. Todėl dabar džiaugiamės, kad turime galimybę pasimėgauti laisve, kai pirmadienis nėra sunkiausia savaitės diena.
– Kaip reagavo artimieji, kai pasakėte, kad kraunatės daiktus ir metę viską, vykstate atrasti Azijos?
– Palaikė šį sprendimą. Nors gal ir skamba beprotiškai, tačiau, kai gyvename visuomenėje, kurioje tradiciškai priimtina, kai po mokyklos seka universitetas, o po to ir darbas bei stabilaus gyvenimo siekimas... Išeiti iš šių ribų nėra lengva, nors giliai viduje galbūt kiekvienas apie tai svajoja.
Ir mums kilo įvairių minčių, tačiau esame labai laimingi, kad ryžomės šiam žingsniui. Be to geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei.
– Kokį nuotykį išskirtumėte kaip patį įsimintiniausią, galbūt net pakeitusį kažką Jūsų viduje?
– Vienos apgavystės Delyje metu teko pakeisti kelionės planus. Atvykome į Rišikešą, kuris nebuvo mūsų maršruto žemėlapyje, bet būtent jame pasinėrėme į jogos praktiką. Gavosi taip, kad ne mes jogą pasirinkome, bet ji – mus. Rišikešas garsėja jogos mokyklomis. Ten atvyksta daug užsieniečių, ieškodami ryšio su joga arba norėdami pasitobulinti turimas žinias bei įgyti daugiau patirties. Taip ir mes įsijungėme į šias gretas.
– Ar ši kelionė turi tikslą?
– Pamatyti ir pažinti pasaulį, skirtingas kultūras, tradicijas, papročius, kitokį požiūrį. Kelionės neišvengiamai keičia žmogaus vidų bei praturtina jo pasaulėžiūrą. Tad šie vidiniai pokyčiai buvo ir yra vienas iš kelionės siekių.
– Dabar esate tikri nuotykių ieškotojai. Ar visada tokie buvote?
– Taip, tai pirmas didžiulis nuotykis mūsų gyvenime. Nors kelionės mūsų aistra, bet, kaip ir minėjome, daugiausia keliavome tik po Europą. Tačiau širdis visada troško kažko daugiau.
– Keliaujate visiškai kitokios kultūros apsuptyje, nei gyvenote Lietuvoje. Ar susiduriate su keistenybėmis, Jums nepriimtinais dalykais?
– Žinoma, beveik kiekvieną dieną. Bet tai suteikia šarmo mūsų kelionei. Pradedant maistu, kuris nežmoniškai aštrus, ir kiekvieną kartą kavinėje reikia nuolat kartoti „not spicy, please“ (liet. Neaštriai, prašau – DELFI). Maistas, tai pirmasis šokas, kuris nebuvo lengvas išbandymas mūsų organizmams. Ne kartą turėjome virškinimo problemų. Deja, nieko panašaus į lietuvišką maistą nerasite. Labiausiai mylime vietas, kuriose randame ne tik indiško maisto meniu, bet ir kitų šalių siūlomų patiekalų. Bet ir čia nereikia pamiršti pasakyti tuos stebuklingus žodžius „not spicy, please“.
Kitas mums neįprastas dalykas – indų santūrumo stoka. Šviesaus gymio turistai jiems nėra įprastas reiškinys. Sutikome keletą indų, kurie fotografuodamiesi su mumis minėjo, jog pirmą kartą sutinka baltą žmogų gyvai. Tada suvoki, kad ne tik Indija yra tau egzotika, bet ir tu jos gyventojams. Būna atvejų, kai negali ramiai praeiti gatve, nes vietiniai gyventojai, apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, daro prašytas ir neprašytas nuotraukas. Bet prie to tenka priprasti.
Ir žinoma, vietinių noras pasipelnyti iš turistų. Pavyzdžiui, kad ir taxi ar tuk tukai , kuriuos patys vairuotojai dėl turimų trijų ratų vadina sraigtasparniais, turistams siūlo kelis kartus didesnes kainas nei vietiniams. Tačiau šias gudrybes greitai perpratome ir stengiamės visur derėtis. Įsitikinome, kad apsidairius aplinkui visada galima išgirsti pigesnę kainą.
– Na, ir buitiniai klausimai... Kiek gi reikia taupyti žmogui, norinčiam išvykti į tokią kelionę?
– Viskas priklauso nuo poreikių. Ar norite gyventi penkių žvaigždučių viešbutyje ar svečių namuose, ar keliausite lėktuvu, o gal, pavyzdžiui, įveiksite daugiau nei dviejų parų kelionę traukiniu. Be to Lietuvoje pragyvenimo kaštai yra žymiai didesni nei čia. Brangiausia yra skrydžiai, vizos. Teko sutikti žmonių, kurie keliauja turėdami labai mažai santaupų. Jie apsistoja vienuolynuose, ten padeda atlikti buitinius darbus, tačiau už tai gauna stogą virš galvos ir maistą. Tad jei nori keliauti, būdų visada galima surasti, pinigai neužkerta kelio įgyvendinti savo svajonę bei pamatyti pasaulį. Svarbu nebijoti žengti pirmą žingsnį.
– Ar ilgai ją planavote ir ar viskas vyksta „pagal planą“?
– Nesistengėme mūsų kelionę suplanuoti nuo A iki Z. Visada atsiras nenumatytų dalykų, tad čia palikome truputį laisvės. Kartais gera mažiau planuoti, o daugiau klausyti savo širdies. Jeigu viskas būtų vykę pagal planą, nebūtume atradę jogos. Kadangi lankėme intensyvius kursus, tame mieste praleidome beveik du mėnesius. O juk pačioje Indijoje planavome praleisti tik tiek laiko. Bet atsidavimas natūraliai įvykių sekai ir intuityvūs sprendimai suteikia galimybę naujiems potyriams.
– Jei gerai suprantu iš nuotraukų, keliaujate tiesiog su kuprinėmis ant pečių... Kaip sutalpinti savo gyvenimą į kuprinę?
– Kadangi tai pirmoji tolima kelionė, tad patirties nebuvo daug. Atrodė, kad reikės dalykų, kurie eigoje tapo tik viršsvoriu. Todėl kai ką palikdavome vienose ar kitose vietose, kur apsistodavome. Taip pat dalį daiktų teko siųsti į Lietuvą. Tačiau, dabar žinome, jog jei kartotume viską iš naujo, su savimi imtume perpus mažesnes kuprines. Be to visada yra galimybė nusipirkti reikalingą daiktą keliaujant už žymiai mažesnę kainą. Žinoma, jo kokybė nėra ilgalaikė, tačiau ir nėra tikslo jo parsivežti su savimi.
– Kaip bendraujate su artimaisiais, likusiais čia, Lietuvoje ir ar greitai apėmė ilgesio jausmas?
– Su artimaisiais ir draugais ryšį palaikome internetu. Tik keliaujant kalnuose buvo problemų su ryšiu. Susisiekdavome rečiau nei įprastai. Ryšį palaikome elektroniniais laiškais, per skype bei socialinius tinklus. Savo įspūdžiais su draugais ir pažįstamais taip pat pasidaliname Facebook tinklapyje-tinklaraštyje „S Kris Sim“.
Natūralu, kad ilgimės artimųjų ir draugų. Bet dažnas bendravimas leidžia dalintis įspūdžiais ir nuotykiais. Šiuolaikinės technologijos leidžia matyti vienas kitą, be to kelionės pabaiga neišvengiama. Ne už kalnų tas laikas, kai būsime drauge. O dabar mes esame laimingi būdami čia ir turėdami galimybę keliauti, o jie džiaugiasi už mūsų laimę.
