Bulgarijos pasieniečiai ir muitininkai mus išleisdami šypsojosi žiūrėdami į lipdukus ant automobilių ir supratingai linksėjo galva tardami stebuklingą žodį- „rally“. Vienas jų, atidaręs „Drąsučių“ ekipažo bagažinę, dūrė pirštu į dyzelio baką ir paklausė, kas čia: į tai buvo sureaguota atvirai - dyzelis.
Tuomet dialogas buvo pratęstas: „Iš Bulgarijos negalima išvežti degalų“. Į dažniausiai pasaulio pasieniuose užduodamą klausimą „Tai ką dabar daryt?“, buvo atsakyta daug retesne, tačiau tokia malonia fraze: „Aš nieko nemačiau“.
Tačiau ir be to Bulgarija paliko labai draugiškų žmonių, gražaus ir dar labiau augančio krašto įspūdį. Norėtųsi čia dar sugrįžt ir praleisti bent savaitėlę vasarą.
Tačiau dabar - Turkija. Automobilių - vos keli. Šalta. Tik plius septyni. Pradėjom laukti dviejų variantų: arba pralįsim greit ir neskausmingai, arba čia su mumis gerai pasismagins. Tiesiog iš nuobodulio.
Pradžioje suveikė taisyklė - nors nieko niekas nesako, geriau viską susirask ir susižinok pats. O jei atrodo, kad viską žinai ir turi - tai dar tik pradžia.
Štai gavom vizą, vieną parašą, liko užregistruot įvažiuojančius „mersus“.
Net nusivylėm, kad viskas taip paprasta. Bet štai čia ir prasidėjo: žvilgtelėjęs į techninius pasus pareigūnas susiėmė už galvos ir pakvietė sekt paskui.
Neverta minėti, kad nesitikėjom, jog veda atsiimti prizo, skirto dienos ar savaitės laimėtojams. Atsidūrėm pas vyresnįjį. Jis jau prabilo angliškai.
Esmė paprasta. Į šalį įvažiuoti negalim, nes yra naujas įstatymas, draudžiantis atvykti senesniems, nei dvidešimties metų automobiliams... Penkias sekundes buvo tylu, kitas penkias galvoje tyrinėjau bent menkiausią variantą apvažiuoti Turkiją, tačiau paskui pradėjom kalbas.
Tai gero tono ženklas, kaip derybos turguj. Jei šioje vietoje būtume apsisukę ir išėję, pareigūnas nuliūstų labiau už mus. Žodžiu, kol aiškinom apie tautų draugystę, kilnius tikslus ir Turkijos svarbą mūsų gyvenime, dar akivaizdžios pergalės nepasiekėm.
Tačiau ištarus „old car rally“ (senų automobilių ralis), jo akys sužibo, linktelėjo galvą, atsiduso ir gražinęs mus pas ankstesnį pareigūną liepė užregistruoti ir pasveikino atvykus į Turkiją! Viskas.
Tiesa, kaip padėką, jam padovanojom firminius, specialiai šiam žygiui išleistus BMS Megapolis marškinėlius.
Tai pamatęs muitininkas, besiruošęs tikrinti mūsų bagažą, mirktelėjo, kad ir jam tokie labai reikalingi. Negali atsakyt.
Užtat bagažinėj dramblį galėjom įsivežt. Jei tik mokėtume sulankstyt.
Pradžia – puiki. Turkų pareigūnai malonūs, gana šiltai atsisveikinom, tad net pakelėse stovintys sušaudyti kelio ženklai jau nebekelia nerimo. O kokie čia greitkeliai!
Simboliškai susimokėjęs, šventę sau ir automobiliui padovanoji. Aišku, jei pastarasis pats nepradeda maivytis. Iki Stambulo belikus 100 km pajutom, kad tuoj pasieksim minimalų leidžiamą šiame kelyje greitį – 40 km per valandą.
Sustojus apžiūrai padarom išvadą, kad po bulgariško benzino karbiuratoriui prasidėjo rimtos pagirios. Bet važiuojam ir prarastą greitį kompensuojam nuokalnėse. Kartą net aplenkėm kitą automobilį. Tiesa, berods sustoti besitaikantį seną Trabantą.
Bet vis šis tas. O dar smagiau, kai daugiamilijoninio miesto prieigose juodų dūmų pliūpsniu aplinkiniams buvo pranešta, kad „Pagiežos“ sistemos vėl veikia.
Prasidėjo čia dirbančios ir besimokančios lietuvės Simonos paieškos. Tiksliau - adreso, kuriuo ji gyvena. Į detales nesileisdamas pasakysiu, kad po poros valandų ieškojimų ir besiblaškymų tikslą pasiekėm: išgyvenom Stambulo spūstis, pastovėjom didžiuosiuose kamščiuose ir tik kelis kartus sukėlėm automobilių spūstis mažose gatvelėse.
Pasiruošimas Teherano kelių beprotybei įvyko. Bosforo sąsiaurį jungiantį tiltą pervažiavom ir atsidūrėm Azijoj.
Įspūdingas „lieptelis“ yra šešių eismo juostų ir pusantro kilometro ilgio Tiesa, teko pasiblaškyt ieškant kaip susimokėt už pravažiavimą, kadangi čia grynųjų niekas nerenka. Bet juk Turkijoj mes - greitai prisistatė veikėjas, kuris leido pasinaudot savo kortele.
Ir pravažiavom savikainą. Jokio verslo! Simona pakvietė užsukt pas save. Tiesa, atsiprašė už nepatogumus. Ji su trimis draugėmis gyvena maždaug 60 kvadratinių metrų bute, o šiuo metu dar trys vokiečiai atvyko pasisvečiuot.
Plius dar mes šešiese. Komuna su 13 gyventojų. „Europudingas“ 3-oji dalis.
Greit su visais radom bendrą kalbą ir tuo pirmoji „turkiška“ diena baigėsi. Įspūdžių nepasigedom. Rytoj du automobiliai ilsisi, žmonės susipažins su Stambulu.
Tik „Pagieža“ - vėl į servisą. Jos pačios labui.
9 diena. Turkija, Stambulas
Vieną nevairavimo dieną jau buvom paskelbę. Rumunijoje, kai taisėme seniausią kelionės automobilį. Antroji poilsio diena planuota.
Tačiau „Pagieža“ nuo ryto - „boksuose“. Simona padėjo surasti vietinį meistrą. Jis pats atvažiavo, papasakojus problemą, žinovo žvilgsniu ir judesiais apžiūrėjo pacientą.
Nuosprendį paskelbė turkiškai, tada paskambino draugui, kuris visa tai man pakartojo angliškai. Būtina keisti motoro grandinę. Reiks palikt meistro rankose iki rytojaus...
Iš Azijos Stambulo keltu persikėlėm į Europinę dalį. Ir iš karto patekom į prieskonių turgų. Šalia - kitų prekyviečių gausa, saldumynai (nerealus yra vištienos krūtinėlių desertas. Rekomenduoju), drabužiai, suvenyrai...
Gražu. Ir dar vienas, esminis dalykas, kuris tokias Stambulo vietas skiria nuo Maroko ar Egipto turgų. Čia švaru!
Buvom nuoširdžiai nustebę, kiek žmonių rūpinasi švara, renka šiukšles, plauna grindinį. Ir nei vieno elgetos. Jau geriau kažką siūlys nupirkt, nei elgetaus.
Štai stovint automobilių spūstyje gali neišeidamas iš automobilio nusipirkti tris reikalingiausius šioje situacijoje daiktus: vandens - atsigert, vafliai - užkąst. Ir ...rožės.
Juk gali pavėluot:)
Juokinga būtų teigti, kad pažinom Stambulą, didžiausią buvusios Osmanų Imperijos miestą, pabuvę čia vos vieną dieną. Tačiau šiokių tokių įspūdžių pasigraibėm: Mėlynoji mečetė, Sofijos soboras, aplankėm bazilikos vandens saugyklas. Visi keturi „J“ (Abu Jonai, Jolita ir Jelena) dar ir Hamame pabuvojo.
O mes su Vytaru pabandėm ir kitokį Stambulą pamatyti. Kaip tik sekmadienį vyko taip vadinamas „metų derbis“, Stambulo sporto didis įvykis Vietos garsiausių futbolo klubų Fenerbachche ir Galatasaray rungtynės.
Vieni iš vieno kranto, kiti iš kito.
Pliekiasi, kaip Barselona prieš Realą Ispanijos. Arba Lietuvos rytas prieš Žalgirį Lietuvoje.
Nejuokaujama čia ir su bilietais. Jau keli buvo išvakarėse peiliu sužeisti, kolegos žurnalistai net sau bilietų negauna. Aišku, buvo variantas - perpardavinėtojai siūlė už 1000 eurų. Į Pasaulio Čempionatą tokių kainų pas įžūliausius spekuliantus nebūna.
Vakare visas Stambulas kvėpavo varžybom. Klausė per radiją, barai pilni. Ir kiek emocijų! Mūsų rajono komanda pralaimėjo...
Vakarą pratęsėm internacionalo apsupty: Vytaras dviems linksmoms lenkaitėms vis tik įrodė, kad Vilnius - mūsų, plius ant lietuviškų pinigų nėra lenkų, o ant zlotų yra lietuvis - Jogaila!
Tuomet su vokiečiu ilgiausiais pasaulyje dredais diskutavom apie turkus Vokietijoje. Sako, jų ten jau beveik trečdalis. Bet džiaugėsi, kad užtat Turkijoj susikalbėti vokiškai -jokių problemų.
Oras vėsus, vis laukiam šilumos ir lietaus pabaigos. Draugas Mahdi, nekantriai laukiantis mūsų Irane pranešė, kad Teherane tikrai paprakaituosim. Tik štai nesupratau, kuria prasme? Nuo karščio? Ar bėgt kažkur nuo kažko reiks?
Rytoj bus lygiai 10 dienų, kaip mes kelyje...