– Išgarsėjote seriale sukūręs Lorenco vaidmenį. O ką veikėte iki tol?
– Daug ką veikiau... Nuo šio pavasario vėl esu teatro scenoje – „Elfų“ teatre vaidinu daktarą Ranką Henriko Ibseno dramoje „Nora“. Iki tol kokius penkerius metus nebuvau teatro scenoje ir nelabai norėjau lįsti į teatrą.
– Teatras jums ne prie širdies?
– Ne, prie širdies. Esu baigęs Muzikos ir teatro akademiją, dirbau „Jaunimo“ teatre. Tačiau greitai teko nusivilti. Galima sakyti, jog iš teatro buvau išstumtas kaip nepriimtinas, nereikalingas, pavojingas elementas. Po to dar vyko kalbos apie darbą, tačiau vėliau praradau bet kokias iliuzijas. Man atrodo, visais laikais teatras neišvengė skandalų.
– Nusivylėte teatru?
– Tada dar buvau gana jaunas. Nesakyčiau, kad, likęs be teatro, būčiau labai išgyvenęs. Man ta teatro virtuvė per daug atsiduodavo sovietiniu raugu. Tai man buvo labai nepriimtina.
– Tada kilo minčių visai nebeturėti reikalų su vaidyba?
– Taip nemaniau. Gyvenime praverčia viskas, ko esi mokęsis. Į akademiją stojau jau baigęs profesinę technikos mokyklą ir turėdamas trečio atskyrio šaltkalvio-įrankininko kvalifikaciją. Buvau ragavęs darbo tuometėje „Sigmos“ gamykloje. Ne man ta geležinė tvarka – jaučiausi lyg kalėjime. Tada perėjau į Mokytojų namus ir pusantrų metų dirbau staliumi. Paskui įstojau į Muzikos ir teatro akademiją. Beje, ji man pasirodė lyg profesinės mokyklos lygio. Įstojęs dar visą vasarą dirbau staliumi, o paskui su ašaromis akyse Mokytojų namų kolektyvas su manimi atsisveikino, nes jaučiau, kad darbo ir studijų nesugebėsiu derinti. Dabartiniame Lietuvos teatre mane labiausiai erzina tas „falšyvumas“. Kas liko iš teatro? Patys sau meluoja, bando mėgdžioti televiziją, tempia blogiausius televizijos variantus į sceną...
– Manote, kad šiandien televizijos įtaka teatrui didesnė nei teatro televizijai?
– Šiuo metu taip. Kažkada žiūrėjau akademijos studentų spektaklį, socialinę pjesę, kurią ir man teko vaidinti. Kažkoks absurdas. Jų vaidyba buvo „Dviračio šou“ stiliaus. Žiūrėjau ir galvojau, kas juos išmokė taip vaidinti.
– Kas jums padėjo patekti į serialą „Nemylimi“?
– Nežinau... Gal Rolandas Skaisgirys. Gal jis buvo mane matęs pirmąjį „Gedimino 11“ sezoną ar kažkur parduotuvėje... Ir staiga prisiminė. Būna taip, kad papuoli prodiuseriui į akis. Šiaip nemėgstu lįsti kam nors į užpakalį. Nebent badas prispiria, bet ir tada dažniausiai nieko negauni...
– Ar sugrįžimas į teatro sceną yra viena iš jūsų svajonių?
– Ne, bet dabar jau esu lyg ir grįžęs. Man svarbiausia, kad žmonės ir atmosfera būtų geri. Atsimenu laikus, kai su klasės auklėtoja naktimis eilėse stovėdavome prie teatro kasų. Eidavome ten žinių, informacijos pasisemti, nes tikėdavome, kad aktorius kažką pasakys daugiau, nei tada buvo leidžiama, ir jį suprasime. Tada teatras buvo toks.
– Šiandien esate dažnas svečias teatre?
– Tikrai ne. Nuėjau į kelis spektaklius kolegų paprašytas. Galbūt aš kvailas, gal nesuprantu, bet man tai – savotiška prostitucija. Nors ir taip toji mūsų profesija yra lyg prostitucija, bet šiuo atveju – jau vulgari prostitucija... Nebent dukrą nuvedu į spektaklius vaikams. Jai labai patinka.
– Dvejojote gavęs kvietimą filmuotis seriale?
– Iš karto sutikau, nes man tai – pragyvenimo šaltinis. Be to, filmavimo aikštelėje santykiai kitokie. Čia niekas tau nekvaršina galvos. Užsiplieskei, pasiburnojai – ir vėl viskas gražu. Tačiau dažniausiai ten vyrauja draugiški santykiai.
– Kuris vaidmuo – Lorenco ar Vito – jums emociškai artimesnis?
– Tiesiog domiesi, fantazuoji, darai, atrandi savyje tą dalelę, kurią išdidini ir plačiai pasėji. Tada kažkas išeina. Seriale „Drąsos kaina“ man teko pagrindinis vaidmuo. Pirmas toks mano gyvenime. Galbūt kažkas iš serialo sumanytojų, iš interneto svetainės „Ekspertai.eu“, žinodami apie mano veiklą ir poziciją, mane pakvietė tam vaidmeniui.
– Daugelis jus tapatina su Drąsiumi Kedžiu, juk net ir panašūs esate, ir vilkite tos pačios spalvos marškiniais...
– Ar esu panašus, nežinau. Dabar pradėjo kalbėti, kad taip. Prodiuseriams sakau, gal barzdą užsiauginsiu. Tai greičiau mūsų visuomenės, šitos valstybės nubukintos žmonių grupės, vartotojiškas sindromas. Jie sėdės ir žiūrės serialą kaip kokią dokumentiką, o paskui gal atsitokėję pasakys: „A, tai jis – ne Drąsius, o Vitas.“ Skaitant scenarijų man asociacijų su ta istorija nekilo. Pats važiavau į Garliavą pažiūrėti, ar tiesa, ką apie tai rašo „žiniasklaidos lyderiai“.
– Kokia jūsų pozicija šios plačiai nuskambėjusios istorijos atžvilgiu?
– Mano pozicija – aiški. Ją išdėstėme ir savo puslapyje „Ekspertai.eu“. Galiu daug ir ilgai apie tai pasakoti. Tačiau mes dabar domimės kitais klausimais. Mums svarbiau – didžioji korupcija.
– Tada trumpai pasakykite, kieno poziciją ginate?
– Mes nieko neginame, tik norime išsiaiškinti tiesą. Čia jūs, žiniasklaida, žmones suskirstėte į Kedžio, Ūso ar Stankūnaitės šalininkus. Juk visi yra tie patys žmonės, tik žiniasklaidos apkvailinti, suskirstyti į šalininkus.
– Ar tikite, kad bus padėtas taškas D. Kedžio istorijoje?
– Turi būti pasiekta aiški pabaiga, kitaip reikėtų prokuratūrą sulyginti su žeme.
– Nemanote, kad serialas, taip pat ir jūs užsitarnausite žiūrovų simpatijų tiek, kiek įvykių traktuotė atitiks jų poziciją?
– Įvykių nereikia tapatinti. Siužetas kryps taip, kad būtų įdomu žiūrovui. Vėliau viskas taps linksma ir juokinga, nors nesakau, kad bus komedija. Prie šio serialo dirba labai geras kolektyvas, puikus režisierius. Jis aiškiai supranta, kad kuria televizinį variantą, vadinamąjį muilą. Mano pagrindinė partnerė – 20-metė Irūna – taip pat gražiai dirba, stropiai mokosi, išklauso pastabas, galbūt daro klaidų, bet iš akademijos atėjęs pirmakursis būtų prisigaudęs dar ne tokių štampų ir „fanaberijų“.
– Jums vis tenka kurti spalvingus kriminalinių veikėjų vaidmenis. Įsivaizduoju, kad susigyventi su tokiais specifiniu slengu šnekančiais herojais nėra lengva. Tačiau darote tai labai įtikinamai...
– Man viskas gyvenime įdomu, teko visko ir patirti. Ir su „brigadiniais“ kartu sėdėti prie vieno stalo. Neužmiršiu, kai gal 1992-aisiais vienas mano klasiokas, toks kampuotas vyrukas, atėjo į akademiją ir garsiai užklausė: „Kur čia Tamulevičienės kursas?“ Beje, mano kurso vadovė buvo Dalia Tamulevičiūtė. Bendraudamas su tokiais žmonėmis, girdi, kaip jie šneka.
– Galima sakyti, kad jūsų herojai panašūs į jus?
– Gyvenime visi mes turime panašumų. Aktorius, norėdamas įkūnyti savo personažą, vienaip ar kitaip semiasi manierų iš gyvenimo patirties.
– Nemanote, kad, žinodami jūsų būdą, kūrėjai specialiai jums parenka tokius maištaujančius personažus?
– Galbūt. Negaliu to nei paneigti, nei patvirtinti. Gal žino, kad galiu drąsiai pasakyti, kai filmuojuosi, nesistengiu labai švariai pasirodyti...
– Visą gyvenimą tikriausiai nesinorėtų kurti tokių kovotojų ar maištautojų. Apie kokius vaidmenis dar svajojate?
– Neseniai suomiai buvo pasirengę kurti filmą apie Manerheimą. Buvau patvirtintas Lenino vaidmeniui. Internete naršiau ruošdamasis šiam vaidmeniui, bandžiau įsigilinti į šio istorinio personažo manieras, net su pagrindiniu filmo grimuotoju buvome aptarę įvairias detales. Gaila, atėjo krizė, ir projektas sustojo. Šiaip norėčiau suvaidinti gražiame, gėrį spinduliuojančiame vaikiškame, galbūt daugiaserijiniame, filme, panašiame į tą, koks sovietmečiu buvo „Seklio Kalio nuotykiai“.
– Anksčiau esate bandęs savo jėgas ir režisūros srityje. Nenorėtumėte prie jos sugrįžti?
– Esu nemažai režisavęs. Galėčiau vėl to imtis, tačiau reikia turėti gerą rėmėją ar prodiuserį, kad netektų prašinėti aktorių pavaidinti.
– Jeigu vienu metu gautumėte du vienodai gerus pasiūlymus – vaidinti ir režisuoti, – kurio imtumėtės?
– Hm... Suderinčiau abu. Juk ir dabar aktorius vaidina ir teatre, ir seriale, maža to, žiūrėk, kokioje nors komisijoje dalyvauja. Antai Adolfas Večerskis spėja dar ir teatrui vadovauti. Arba Gintautas Kėvišas – vadovauja Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, miesto taryboje darbuojasi ir dar kitais dalykais domisi.
– Jūs taip pat ne vien aktoryste užsiimate. Kuo jus patraukė projektas „Ekspertai.eu“?
– Kažkada sėdėjome ir svarstėme: visi turime vaikų, kiti nori sugrįžti iš užsienio. Tačiau kas jų laukia, ką mes paliksime savo atžaloms, ar netapsime antrarūše vien tik aptarnaujančio personalo tauta?.. Rūpinimasis savo vaikais ir ateitimi mus suvienijo, ir ėmėmės veiklos, kurios tikslas – viešinti korupcinius ryšius.
– Jūsų kalbos nėra tarsi žirniai į sieną?
– Daug esu prišnekėjęs. To nebijau daryti. Aš esu ne šitos valstybės, o savo tėvynės patriotas. Tėvynė ir valstybė – du skirtingi dalykai. Ši valstybė yra supuvusi, praradusi pasitikėjimą.
– Ar joje kada nors buvo gerai?
– Pačioje pradžioje, kai išsilaisvinę visi buvome apimti gražių iliuzijų. Paskui staiga viskas sugriuvo, nes buvę „partorgai“, „komsorgai“, kagėbistai vėl sulindo į viršūnes. Supratau, kad jie niekada nepasikeis.
– Negi netikite, kad kada nors ši valstybė pasikeis?
– Kol mes kiekvienas nepradėsime keisti, tol niekas nepasikeis. Negalvokime, kad kažkas kitas už mus tai turi padaryti.
– Nuo pat vaikystės buvote toks maištautojas?
– Vaikystėje buvo visko. Su smalsumu stebėjau, kaip tais laikais mano dėdė sagtis su Vyčiu kaldino. Manęs ilgai nenorėjo į pionierius priimti, nes neva griaudavau mokytojų autoritetą. Tėvus kviesdavo į mokyklą. Teko ir su milicija reikalų turėti. Tačiau brendimo laikotarpiu visų smegenys nori daugiau emocijų. Aš gal daugiau fantazuotojas buvau.
– Buvote komjaunuolis?
– Nepriėmė. Viena mokytoja, atsakinga už komjaunimo organizacijos veiklą, gąsdino, kad nebūdamas komjaunuolis neįstosiu į aukštąją. Tačiau baigėsi tie laikai. Vėliau, žiūriu, ta pati komjaunuolė sėkmingai vadovauja skautams gediminaičiams.
– Sovietmetis buvo jūsų brendimo periodas. Kaip šiandien žiūrite į tą gyvenimo etapą?
– Dabar tuos laikus matau sutirštintomis spalvomis, o tada – tik juodai ir baltai. Mes esame labai sudarkyti sovietmečio ir dar ilgai srėbsime jo padarinius. Aš žinau, ką paveldėjau iš ano laikotarpio, ir bandau to atsikratyti.
– Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Kokiems malonumams atsiduodate laisvomis valandomis?
– Tvarkau tėvų sodybą kaime Vilniaus rajone. Mano laisvalaikis – vejapjovė, kastuvas... Mano vasaros parduotos statyboms, aplinkos tvarkymui, filmavimuisi, bendravimui su trejų metų dukrele Marta.
– Nerimaujate dėl dukros ateities?
– Ne. Ji tikriausiai išvažiuos į užsienį. Ko čia sėdėti? Juk vargu ar kas nors čia pasikeis. Kol mes nepakeisime ar nekils revoliucija. Kai kurie visuomenės veikėjai mano, kad vienu metu sugrįžus visiems emigrantams proletarinė revoliucija bus neišvengiama.
– Pats niekada negalvojote apie emigraciją?
– Galvojau. Jei neturėčiau ryšio su žeme, jau būčiau tai padaręs. Tas gražus kampelis – man didelis stabdys.
– Save laikote miestiečiu ar kaimiečiu?
– Miesčioniu. Lietuvoje nėra tikrų miestiečių, o jei ir yra, tai labai nedaug. Visi mes vienaip ar kitaip esame kilę iš kaimo, ir mūsų mąstymas – kaimietiškas. Gerąja prasme.
– Ar laiko kokiam nors serialui randate?
– Kai vaidinu, stengiuosi pažiūrėti. Namuose visuomet birzgia televizorius, tačiau tai nereiškia, kad aš jį žiūriu. Kitaip neužmiegu. Tačiau jei žiūriu, dažniau užsienio kanalus, patinka kai kurios Rusijos kanalų publicistinės laidos. Nenorėčiau pasakyti, kad Lietuvoje nėra gabių aktorių, dainininkų ar drąsių žmonių. Mūsų televizijų blogybė ta, kad jos rodo užpakalius ir skatina galvoti tik apie vieną galą. Nesakau, kad seksas – blogai, aš dievinu seksą, bet jį galima gražiai parodyti. Žmonių bukinimas sklinda net iš žinių laidų. Antai pranešimui, kad nuteista žemėtvarkininkė, skiriamos vos penkios sekundės, o tam, kad nustipo telyčia, – penkių minučių reportažas iš įvykio vietos.
– Ar su žmona dažnai ginčijatės Lietuvos gyvenimo klausimais?
– Dažnai. Dėl to ir išsiskyrėme prieš ketverius metus.
– Tačiau jūsų dukrai – tik treji...
– Čia jau kitas etapas. Mano dukra – nesantuokinė, iš meilės.
– Dabar esate vienišius?
– Ne, draugų turiu daug.
– O širdies draugę?
– Šiuo metu ne.
– Moterys negali su jumis ilgai išbūti?
– Normaliai pabūna... Su buvusia žmona išgyvenau beveik dešimt metų, oficialioje santuokoje – trejus.
– Šiuo metu esate, kaip sakoma, ant bangos. Kaip išnaudojate šią galimybę?
– To nesureikšminu ir nieko nesiekiu. Kiti sako: „Esi ant bangos, tai ir rėžk teisybę.“ Kartais pasinaudoju šia galimybe. Ir tai darau nesiekdamas jokios asmeninės naudos – tiesiog altruistiškai, kad žmonės susivoktų.