„Namuose buvo dideli skersvėjai, durys užsivėrė sutraiškydamos mano pirštą. Teko daryti operaciją. Žaizdai susiūti reikėjo net septynių siūlių, - prisimena E. Jackaitė. - Po šio įvykio supratau, kaip naudinga turėti pažįstamų gydymo įstaigose. Likau šokiruota priimamajame dirbančių žmonių abejingumu. Galbūt jie jau atbukę nuo ligonių traumų? Tačiau elgesys su pacientais priimamajame yra kažkas baisaus. Mano sumaitotas pirštas po atviro lūžio nenustojo kraujuoti. O man priimamajame sako: „Tai dar 24 valandos nepraėjo, ko čia pergyvenat?“ Aš tokią traumą patyriau pirmą kartą. Jiems tai turbūt kasdienybė. Po to priimamajame man sako: „Nepažinome jūsų.“ Viešpatie, koks skirtumas, kad mano pavardė žinoma. Juk visi esame žmonės. Nesvarbu, kas esi. Visais privalu rūpintis vienodai.“
Atlėgus pirminiam potrauminiam šokui, E. Jackaitė susirado savo gero bičiulio telefoną ir paskambino jam paprašyti pagalbos.
„Jis yra Klaipėdos universitetinės ligoninės 1-ojo Neurochirurgijos skyriaus vedėjas, neurochirurgas Vytautas Grykšas. Tikrai nebūčiau jo trukdžiusi be reikalo. Bet kadangi ranka nesiliovė kraujavusi, o niekas nesiteikė ilgą laiką jos nė apžiūrėti, todėl teko ieškoti pagalbos iš šalies, - DELFI sakė E. Jackaitė. - Manimi jis pasirūpino ir atidavė į traumatologo Algimanto Čebatoriaus rankas. Medikai pasirūpino manimi tobulai. Peršvietė ranką, atliko operaciją, sutvarkė sutraiškytą pirštelį, gražiai susiuvo. Mane operavusiam gydytojui ir visam personalui esu be galo dėkinga.“
Šią savaitę E. Jackaitės laukia Klaipėdos dramos teatro gastrolės Palangoje. Aktorė sako kol kas dar nežinanti, kaip scenoje maskuos savo tvirtai sutvarstytą ranką.
„Nes tik šiek tiek pajudinu pirštą, jis pradeda kraujuoti. Lėčiau gyja. Tačiau teks ką nors sugalvoti. Teatro žiūrovų tikrai nepaliksiu“, - sakė ji.
