Pavyzdžiui - važiuoti metro. Mūsų tautai iš principo besipriešinančiai šiam žmonijos išradimui iš vis būdinga baimė lįsti po žeme. Tačiau išvykus svetur kartais tenka išduoti savo įsitikinimus. Pirmiausia, kas labai svarbu, - pigu. Todėl norėdami patekti į šiaurės Honkonge esantį žvejų ir romantikų (žinia, kad viena ir kita mums dera, kaip mobilus telefonas vietinių gyventojų rankose) miestelį, ryžomės iššūkiui.
Sunkiausias yra pirmasis lygis, kur tenka bendrauti su mašina - bilietų pardavėja. Nuolaidų klausimu ji nediskutuoja. Žmonės už mūsų į eilę irgi nestoja, suprasdami, kad tokiu atveju iki tikslo net nueitų greičiau. Bet! Kai po keliolikos minučių pavyksta iš aparato su lemputėmis nasrų sugriebti išspjautus bilietus, supranti perėjęs į aukštesnį lygį ir ieškai, kur dabar tuos daiktus įbrukti.
Tokiu būdu žingsnis po žingsnis, lėtai, bet sėkmingai atvažiavome ten, kur reikėjo. Jau pirmuoju bandymu. Dar keli persėdimai ir autobusu pasiekėme Sai Kunge. Nežinau, ar šis miestelis turi herbą, tačiau juo drąsiai galėtų būti didelis akvariumas su gausybę maistui paruoštų žuvų. Stiklinių pertvarų su gyva jūros fauna (o gal kartais ir flora?) daugybė ant molo išsidėsčiusių jūrų gėrybių restoranų prieangiuose. Vanduo į juos patenka tiesiai iš jūros ir prasukęs ratą - grįžta atgal.
Tokiu būdu tie ir tos, kur gyvena praeivių matomame tam tikrame realybės šou, visą laiką mirksta šviežiame vandenyje. O tie gyventojai - patys keisčiausi. Gerai. Krevetę ar krabą dar pažįstame, omarą irgi esame ragavę. O kas toliau? Kita vertus, vietiniai žvejai irgi vargu ar atskirtų perpelę nuo skersnukio, tad ir nesijaudiname per daug.
Leidžiamės aplinkinių supažindinami su nariuotakojais, kurių pavadinimus, paslaugių juodaplaukių ištartus tuo specifiniu, gomuriniu balsu, galėčiau pakartoti ne sėkmingiau, nei vidurinės fizikos kursą. Niekaip.
Įdomiausia, kad kai kurie sutvėrimai patalpinti į išilgai perpjautus didelius, plastikinius butelius. Kai versijų atsiranda daugiau, nei kas suorganizavo Johno F. Kennedy nužudymą, pasiklausiu pardavėjo. Pasirodo atsakymas paprastas ir elementarus. Tiesiog tokiuose tramdomuose marškiniuose patys aktyviausi padarai nežaloja savo likimo brolių, o ir virėjas ramiau tokį aršuolį sužvejoja. Išradimai. Ir jokių naujų technologijų, kurių pilnas Honkongo centras.
Tiesa, kad elektronika čia pigi. Tarkime, gerokai pigesnė, nei Lietuvoje. Daugelyje vietų galima derėtis. Tačiau ir be derybų naujausio solidaus prekinio ženklo (ne padirbto, nors ir tokių netrūksta) prekę gali įsigyti už dvigubai mažesnius pinigus. Kaip ir drabužius bei kitus madingus žmonijos kasdieniniams poreikiams sukurtus daiktus. Tiksliau, tai, be ko puikiai galima gyventi, tačiau kažkodėl labai norisi turėti. Ir daug.
Kinai labai mėgsta leisti laiką šiose nesibaigiančiose parduotuvėse. O tokioje minioje, kaip vakarinis Mong Kokas, dar niekada gyvenime nebuvau atsidūręs. Net per tautinio pakilimo šventes prieš dvi dešimtis metų. Vytaras, keliolika minučių laukęs, kol su operatoriumi fiksavom žmonių srautus, mums sugrįžus ištarė frazę, kuri nebuvo toli nuo tiesos: „Ką tik pro mano akis praėjo visas Vilnius. Du kartus“.
Beje, mano draugas ir šiandien pusryčius rinkosi bedęs pirštu į hieroglifų mišką. Ir vėl gavo kiaušinienę su kumpiu sriuboje. Tik dar su pakepintos jautienos juostelėmis ant viršaus. Neklausiau, ar skanu, nes net paskutinius maisto likučius iš lėkštės skrupulingai sulašino į šaukštą. Ir net nepasiūlė paragaut.
Svarbiausia, kuo vis dar negaliu atsistebėti: kaip tokia atskira žmonių planeta sugeba taip švariai gyventi??? Metro - nė šiukšlelės, nė bilietėlio, gatvėse - nė skrajutės, nė nuorūkos. Žinoma, kiek hiperbolizuoju, bet nedaug. Alkoholis parduodamas gatvėse- nei vieno prisisiurbusio. Žurnalai suaugusiems šalia Pokemonų komiksų. Tačiau miestas labai saugus net tuomet, kai aplink - vos vienas, kitas pareigūnas. Klausimų kelionėse nemažėja.
Su šiuo civilizacijos triumfo pavyzdžiu greit skirsimės. Neįprasta taip ilgai užsisėdėti, net ir tokiame pribloškiančiame mieste. O su sava mašina ir vaikščiot reikės mažiau. Neslėpsiu - tai privalumas.
Martynas Starkus, Honkongas
