Irena – profesionalių cirko artistų dukra. Gimusi Vilniuje, nuo vaikystės su tėvais gastroliavo po visą buvusią Sovietų Sąjungą. Nuo šešerių iki dvylikos metų, kai tėvai baigė gastroliuoti ir apsistojo namuose, ji mokėsi net penkiasdešimtyje vidurinių mokyklų – cirkas persikelia į kitą miestą, ir mergaitė jau eina į naują mokyklą. Tačiau dainininkė sako, kad ypatingų mokslo spragų dėl to neatsirado, nes visa didžiulė šalis mokėsi pagal tą pačią programą. Tiesa, nevienodu tempu – vienur ji buvo pažengusi, nes tuos dalykus jau būdavo išmokusi anksčiau, kitur – atsilikusi, tad turėdavo iš visų jėgų vytis klasę.
Daugeliui vaikų, kuriems stresą kelia net vienos mokyklos pakeitimas („būsiu naujokas – visi mane apžiūrinės ir aptarinės“), nuo tokio gyvenimo susisuktų galva, tačiau tik ne Irenai. Ji pasakoja lengvai įsiliedavusi į naujos klasės kolektyvą, susidraugaudavusi su vaikais, o išvažiuodavo turėdama daugybę naujų draugų adresų ir dovanų. Tiesa, prisipažįsta, atsisveikinti vis dėlto būdavo liūdna, tačiau vėl laukiantis kelias, nauji miestai ir draugai nė kiek nebaugino – tiesiog kvepėjo naujais įspūdžiais ir nuotykiais.
Klasės draugams Irena atrodydavo tarsi praskrendantis egzotiškas paukštis, ir ji pati jautė ir jaučia, kad turėjo ypatingą vaikystę. Ne tik dėl to, kad augo tarsi nuolatinėje šventėje, nepakartojamoje keliaujančio cirko atmosferoje, bet ir todėl, kad tėvai nuolatos būdavo šalia – juk darbas ir namai buvo vienoje vietoje. Dėl to Irena kartais apgailestaudama pagalvoja, kad jos sūnui Vakariui neteko tokia laimė – be koncertų, kurie vyksta vakarais, kai tėvai vaikus migdo, skaito jiems pasakas ir dainuoja lopšines, dainininkai tėvai būna užsiėmę ir dienomis – įrašų studijos reikalai, dainų įrašai, interviu ir t. t.
Dainininkė pasakojo, kad buvo laikas, kai sūnus ketino susidoroti su visais žiūrovais, kad tėvai būtų namie – laimei, šis etapas jau praėjo. Į sceną sūnaus Irena neketina stumti, be to, jis jokių ypatingų gabumų ir noro kol kas nerodo. Irenos tėvai taip pat primygtinai savo profesijos dukrai nepiršo.
Dainininkė iš prigimties
Ko gero, cirko artistų dinastijos yra kur kas dažnesnis reiškinys nei tarp kitų profesijų atstovų – vaikai, užaugę laisvės ir šventės pasaulyje, sunkiai įsivaizduoja sėslų gyvenimą, be to, nuolat būnantys šalia tėvų, turi galimybę iš jų mokytis, net jeigu jie jų specialiai nemoko. Tiesiog toji atmosfera tarsi įkvepiama su oru kaip koks virusas. Tačiau Irena, kaip pati sako, anksčiau ėmė niūniuoti, nei kalbėti, visuomet norėjo būti tik dainininke.
Tapti cirko artiste, pasak jos, nebuvo lemta ir dėl to, kad neturėjo „tam tinkamos figūros“. Tad jos cirko artistės karjera prasidėjo ir baigėsi žaidimais su draugais – ką gi daugiau žais cirko artistų vaikai, jei ne cirką? Tačiau mokytis kokios nors konkrečios cirko profesijos ji nė nebuvo pradėjusi.
Tiesa, cirko gyvenimas nėra toks kupinas džiaugsmo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net nepasirinkusi cirko artistės gyvenimo, Irena vaikystėje sugebėjo smarkiai susižaloti. Norėjo parke pajodinėti ant arklio, bet buvo per lengva, ir arklys, nesupratęs, kas vyksta, pasibaidė ir mergaitę numetė. Ranka atsilaužė net į kitą pusę. Laimei, viena šalia besideginusi akrobatė greitai aprišo ranką, kad nekraujuotų – cirko artistai pripratę žaibiškai reaguoti, nes pavojus juos seka kaip šešėlis.
Tėčio dukrelė
Likimas pakrypo kita linkme ir dėl to, kad dainininkei sulaukus 12 metų sunkiai susirgo tėtis, tad šeimai teko atsisakyti klajokliško gyvenimo būdo. Su tėčiu Irena buvo labai artima, be to, jis nemanė, kad mergaitės turi žaisti tik su lėlėmis. Su malonumu jai, dar nelankančiai mokyklos, rodydavo kelio ženklus, kuriuos mergaitė kaip paveiksliukus puikiai išmoko dar nemokėdama skaityti, aiškindavo, kaip veikia mechanizmai, veždavosi į žvejybą.
Kai šeima apsigyveno Vilniuje, pirmąkart gyvenime dainininkė lankė vieną ir tą pačią mokyklą. Tiesa, lietuviškai nemokėjo, nes iki tol ir kalbėjo, ir mokėsi tik rusiškai: Irenos mama – rusė nuo Uralo. Pasak dainininkės, mamos kraujas (beje, cirke ji dirbo moterimi-gyvate) jai suteikia ekspresyvumo ir energijos, kaip tik dėl to jai lengva sutarti su vyru Žilvinu Žvaguliu.
Beje, įvairiomis formomis – ir delikačiai, ir tiesmukai – užduodamų klausimų apie nepastovųjį, vietoje nenustygstantį sutuoktinį mūsų pašnekovė sakė nemėgstanti taip pat, kaip ir klausimų apie dietas. „Jeigu kas paklausia, pasidalijame patirtimi ir laimėjimais, tačiau be ypatingo ūpo“, – prisipažįsta. Beje, moteris atvirauja, kad su savo svoriu kaunasi nuolatos, yra išbandžiusi visokių lieknėjimo sistemų ir net drastiškų dietų. Visų pirma tai daro dėl savęs, kad gerai jaustųsi, ir dėl žiūrovų. Jos nuomone, dainininkas scenoje turi žavėti ne tik balsu, bet ir estetiška išvaizda. Juo labiau kad scena „prideda“ keletą kilogramų, o televizija – dar labiau negailestinga.
Žodžiu, grįžusi į Vilnių, Irena iš naujo išmoko kalbėti lietuviškai (gerai ėmė kalbėti tik kokių šešiolikos metų), pradėjo lankyti „Liepaičių“ chorą, mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje.
Didžiausias nuotykis
Irena, vos sulaukusi dvidešimties, dainininkės karjerą pradėjo „Trimito“ orkestre. Vėliau dalyvavo prestižinėje „Lietuvos“ viešbučio restorano „Panorama“ šou programoje. 1998-aisiais pusmetį dirbo Japonijoje – tai ji vadina didžiausiu savo gyvenimo nuotykiu. Beje, kaip tik Japonijoje, paraginta grupės vadovės, ji susirūpino savo figūra. Be to, ir japoniškas valgymo būdas padeda per daug neprisikimšti maisto – kol neįgudęs gaudai maisto kąsnelius su lazdelėmis, žiūrėk, jau sotumo pojūtis ir ateina... Iš Japonijos Irena grįžo sulieknėjusi ir pagražėjusi. Netrukus ištekėjo už Žilvino Žvagulio.
Tą pusmetį būnančią toli nuo namų Ireną smarkiai kankino nostalgija – silpna darėsi vien pagalvojus, už kiek kilometrų nuo artimųjų atsidūrė. Ir nors Japonija nėra jos svajonių šalis ir kai kurie dalykai ją nuvylė – tokių mikrofonų, kokius gavo ten, Lietuvoje jau seniai niekas nenaudojo, – vis tiek viskas buvo ypatinga.
Vėliau dainininkei teko koncertuoti daugelyje kitų kraštų: Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Islandijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Būtent pastarojoje šalyje pradėjo vairuoti, beje, net neturėdama vairuotojo pažymėjimo, nes visiems arabams europiečiai – vieno veido. Irena teigia, kad vairuoti, tikriausiai dėl tėčio įskiepyto pasitikėjimo, išmoko be didžiulių pastangų, tarsi savaime, ir nors mėgsta greitį, vairuoja užtikrintai ir racionaliai.
Kalbėdama apie Japoniją, dainininkė užsiminė, kad kolektyvas tuomet buvo susirinkęs geras: niekas iš grupės neturėjo žalingų įpročių, nerūkė ir nevartojo alkoholio. Ko gero, šis sveikos gyvensenos principas jai ir padėjo taip ilgai išlikti scenoje be jokių ekscesų ir duobių.
Grįžusi iš Japonijos, Irena išleido pirmąjį solinį albumą „Saulė leidžias“ – jis tapo pirmuoju leidybos įmonės „Jam Records“ produktu.
Albumą „Saulė leidžias“ spauda pavadino pirmuoju Lietuvoje išleistu albumu „žmonėms, jau baigusiems mokyklą“. Dainai „Saulė leidžias“ buvo sukurtas vaizdo klipas. O štai 2000-ųjų vasarą sukurtas dainos „Gintarai“, atliekamos su Žilvinu Žvaguliu, vaizdo klipas laimėjo trečiąją vietą „Erdvės“ geriausių klipų nominacijoje.
Gyvenimas scenoje
Irena ir krizės metu, ir šiais laikais turėjo ir turi nemažai koncertų, kartais per dieną jų būna net ne po vieną. Reiklumą profesijai iš savo tėčio paveldėjusi dainininkė sako, kad svarbiausia tokiais atvejais – susikaupimas. Jau iš ryto save turi programuoti tam, kad padarytum viską taip, kaip reikia.
Prieš kelerius metus sceninio darbo dvidešimtmetį kartu su savo keturiasdešimtmečiu paminėjusi Irena tvirtina, kad aklai įsikibusi scenos nesilaikys ir nedainuos iki „paskutinio žiūrovo“. Tačiau Tinos Terner karjera jai atrodo kaip tik tokia, kokios ir sau linkėtų.
Nors dainininkė, stengdamasi išlaikyti žiūrovų dėmesį, nuolatos galvoja, ką jiems pasiūlyti naujo ir įdomaus, iš prigimties nėra didelė planuotoja ar svajotoja ir nekvaršina sau galvos tokiomis mintimis kaip kas bus, jeigu bus... Žinoma, ji gali išvardyti sritis, kurios jai yra įdomios ir kuriose galėtų ką nors nuveikti – sakykim, jai įdomus vizažistės darbas, maža to, per karjeros metus sukaupė nemažai tokios patirties. Irena prisipažįsta, kad apskritai daug ką moka dirbti rankomis – daugelis nustebtų sužinoję, kad ji mėgsta megzti. „Blogiausiu atveju, – šypsodamasi sako, – jei jau visai prispirtų paskutinioji, galėčiau kur nors Norvegijoje dažyti namus, nes šis darbas man – ne tik prie širdies. Tiesiog jį išmanau.“
Šokti ruošėsi trejus metus
Paklausta apie šokių projektą, kuriame dalyvauja, dainininkė pasakoja, kad šokti ją kalbino jau trejus metus. Ji būtų sutikusi ir anksčiau, tačiau Žilvinas, kuris yra ne tik jos vyras, bet ir prodiuseris, apie tai nė girdėti nenorėjo, juo labiau kad ir laiko nelabai buvo – visi šeštadieniai būdavo užimti. Vis dėlto pernai jis susimąstė ir pagaliau sutiko, tačiau tuo metu visos poros jau buvo patvirtintos. Šiemet visos aplinkybės susiklostė palankiai, ir dainininkė džiaugiasi, kad galės numalšinti seną savo aistrą šokiams.
Pašnekovė su šypsena prisipažįsta, kad šokiai jai visuomet labai patiko, tačiau nelabai mokėjo šokti, nors su Žilvinu yra susišokusi gana neblogai. Ir kiekvienas išties pripažins, kad ir scenoje ji juda puikiai.
Tačiau prieš vyro valią tikrai nebūtų ėjusi į šokių projektą, nes, Irenos nuomone, sutuoktiniai turi derintis vienas prie kito. Kartu dainininkė supranta, kodėl jis anksčiau buvo nusiteikęs prieš šokius, vėliau buvo skeptiškas – jam svarbu, kad žmona sau nepakenktų, gražiai atrodytų, neapsijuoktų, kad galėtų ja didžiuotis. Tiesa, dėl savęs jis nuomonės nepakeitė – vaikystėje mokęsis pramoginių šokių, Žilvinas iki šiol jiems kažkodėl junta instinktyvų nusistatymą, koncertuose net neleidžia naudoti tokių judesių – juos vadina „užpakalio kraipymu“.
Užsiaugino storą odą
Dainininkė gyvena su negailestingu kritiku, kuris nevynioja žodžių į vatą – sakykim, neseniai pareiškė, kad Irenai iki šokėjos – „dešimt metų“. Maža to, tuo metu, kai Irena tarp projekto dalyvių užėmė pirmąją vietą ir surinko daugiausia komisijos dešimtukų. Kokie būtų Žilvino vertinimai, jei žmona būtų pasirodžiusi vidutiniškai ar prastai, net sunku įsivaizduoti...
Tačiau mūsų pašnekovė prie to jau įpratusi – supranta, ką reiškia gyventi su žemaičiu. Kritikuodamas dėl gero rezultato, jis ne tik nerenka žodžių, bet ir spalvas dar gerokai sutirština. Dainininkės tėvas taip pat buvo maksimalistas, dažniau kritikavo, nei gyrė, tad Irenos išeita „gyvenimo mokykla“ – didžiulė.
Gal kitą žmogų tokia kritika būtų sugniuždžiusi, bet tik ne Ireną – ji yra pakankamai tvirtas ir ne taip greitai iš vėžių išmušamas žmogus. Jeigu kritika išsakoma profesionalų, be pagiežos ir nediktuojama pavydo, ji jos visai nebijo, o komentarų internete išvis neskaito.
Dainininkė yra nusiteikusi šokių projekte eiti iki galo ir nė kiek nesikuklina sakydama „kaip išeis“, „kiek žiūrovai leis“ ir t. t. Net jeigu Irena nepasirašytų po tokiomis frazėmis kaip „svarbiausia – laimėti“, „visuomet turi būti geriausias“, lietuviškas kuklumas jai tikrai nėra būdingas.