„Aš, be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti visas man patikėtas paslaptis, pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys. Tepadeda man Dievas“, – tokią priesaiką ankstyvą rytą tarė ne tik I. Krupavičius, bet ir visas jo būrys.
„Truputį patinęs, peršalęs, pavargęs, bet laimingas“, – feisbuke draugams po priesaikos rašė Ignas, kuris jau tris savaites kasdieną prabunda Rukloje, o ne savo namuose Vilniuje. Vis tik šis savaitgalis bus kitoks, vaikinas pirmą kartą gavo laisvą savaitgalį.
Apie šią priesaiką, kuri svarbi kiekvienam kariui, Ignas pasakojo beveik prieš savaitę. „Visų mintys jau sukasi apie kitą penktadienį, kai prisieksime LR, gausime jaunesniojo eilinio laipsnį ir savaitgaliui išleis namo“, – savo išgyvenimais dalijosi I. Krupavičius.
Dar prieš išeidamas į kariuomenę Ignas tikino, kad jo sprendimas tvirtas ir jis nė kiek nedvejoja tokiu žingsniu. Devyniems mėnesiams su televizija atsisveikindamas Ignas pažadėjo, kad dažnai dalysis savo patyrimais kariuomenėje ir parodys, kokia ji iš tikrųjų, kad būtų mažiau „verktinių“.
Ir nors Rukloje I. Krupavičius dar tik tris savaites, jau spėjo pajusti, ką reiškia vienybė: „Mums kariams iki vieno kumščio dar toloka, bet turėtų pavykti. Seržantai instruktoriai puikiai atlieka savo darbą. Profesionaliai mėgina lipdyti mūsų asmenybes į vieną individą. Po vienos treniruotės sustojome ratu ir apsikabinome per pečius. Labai viliuosi, kad ne aš vienas pajutau, kokia mes esame jėga. Bet ne po vieną.“
