- Per kelias savaites ketinate aplankyti Naujajame Džersyje, Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Niujorke bei Baltimorėje gyvenančių tautiečių bendruomenes ir aiškintis ką šiandien Amerikos lietuviams reiškia būti lietuviu – kaip gimė šis sumanymas?
- Metų pradžioje lankiausi Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikime Brazilijoje ir pamačiau labai įdomių reiškinių. Sutikau ir žmones, neturinčius nė lašelio lietuvių kraujo, tačiau stropiai besilankančius lietuvių bendruomenės renginiuose, kalbančius lietuviškai ir sakančius, kad myli Lietuvą.
Sutikau nežinia kelintos kartos lietuvius, išsitatuiravusius savo kūnus Vyčio atvaizdais. Sutikau žmones, metų metus šokančius lietuvių tautinius šokius, bet nemokančius lietuviškai. Supratau, kad „būti lietuviu” gali turėti labai daug variacijų ir interpretacijų, apie kurias būdami čia, Lietuvoje, net neįtartume. Todėl, kai buvau pakviestas į Baltimorės šokių šventę koncertuoti, pamaniau, kad tai puiki proga aplankyti lietuvių diasporą. Taip, labai organiškai, ir atsirado projektas „What it means to be Lithuanian”.
- Ar Jums visuomet rūpėjo tautinio identiteto klausimai?
- Ši tema mane lydi seniai – taip jau yra, kai esi ir lietuvis, ir kolumbietis tuo pat metu (juokiasi). Kai lankausi Kolumbijoje mane vadina lietuviu, o Lietuvoje – dažniau esu pristatomas kaip kolumbietis. Tiek dėl asmeninės patirties, tiek bendraudamas su įvairiomis organizacijomis, besirūpinančiomis diasporos reikalais, žinau, kad šiandien lietuvybę apibrėžti yra daug sunkiau nei tai buvo galima padaryti prieš kelis dešimtmečius, iki nepriklausomybės.
Nebėra bendro priešo, kuris telktų, tautiečių patriotinės nuotaikos baigiasi sulig krepšinio rungtynėmis, dabartinės išeivijos kartos nemoka lietuvių kalbos - tačiau mes visi, tiek Lietuvoje, tiek svetur, esame lietuviai. Mane domina suprasti, kas mus jungia – jei tai ne kalba, ne tradicijos, ne priešas, o kartais net ir ne kraujas – tuomet kas? Tai ir bandysime aiškintis kelionės metu.
- Kokiais būdais bandysite tuos jungiamuosius taškus atrasti?
- Kelionės metu ieškosime istorijų, daiktų, objektų, meno kūrinių, dirbinių, dainų, receptų, anekdotų ir visko, kas gali būti nors truputį lietuviška. Tai darysim linksmai – apie lietuvybę kalbėsimės be patoso.
Juoksimės iš stereotipų apie lietuvius, aiškinsimės, ar Amerikos lietuviai avėdami basutes mūvi kojines, ar irgi jaučia nepaaiškinamą atsidavimą bulviniams patiekalams, o su vietos kūrėjais rengsime ekspromtines lietuviškumui skirtas meno akcijas. Tuo pačiu, visa tai darysime ir labai jautriai. Tikiuosi, kad užfiksuosime labai asmeniškų istorijų ir patirčių. Viską dokumentuosime ir dalinsimės su Lietuva.
Šią kelionę galėčiau pavadinti tam tikru socialiniu tyrimu, kuris, tikiu, turėtų būti įdomus ir naudingas tiek lietuviams Lietuvoje, tiek gyvenantiems svetur.
- Kodėl įvairių lietuviškumo apraiškų ieškosite būtent JAV?
- Ne paslaptis, kad JAV yra valstybė, sudaryta iš daugelio tautų. O ne retas jų atstovas nevengia pasididžiuoti savo šeimos tėvynės paveldu. Amerikietis, 1/16 esantis airiu, giriasi savo kumščių paleidimo ar gebėjimo daug išgerti įgūdžiais, tarsi, jie būtų paveldėti iš mitologinių leprekonų. Italo anūkas, didžiuojasi savo meistriškumu virtuvėje, visuomet pabrėždamas, jog tai – „šeimos dalykas". Mums įdomu, apie kokius paveldėtus tautinius talentus ar savybes tame tautų katile giriasi lietuviai. O jei rimčiau, nėra abejonių, kad sovietų okupacija, genocidas ir masiniai trėmimai Amerikos lietuvių išeivijai primetė reakcingos jėgos vaidmenį. Gyvenantys tremtyje nostalgiškai svajojo apie prarastą tėvynę, tvirtai saugojo tradicijas, telkė antisovietines jėgas ir ilgesingai laukė repatriacijos, o šiandien, pasikeitus situacijai ir ne vienai kartai nuo pirmosios emigravusiųjų bangos, reikia visai kitokios lietuvybės, tinkančios šiems laikams.
- Kaip manote, kokia ji turėtų būti?
- Jei norime išsilaisvinti iš posovietinio palikimo, turime pradėti galvoti apie tapatybę, kuri nėra reakcinga. Tokią, kuri būtų tvari ir ilgalaikė, nuo nieko nepriklausanti, o taip pat – artima skirtingiems individams, nereikalaujanti keisti savo įsitikinimų ar leistis į kultūrinius kompromisus. XXI amžiaus lietuviškosios tapatybės vizija turi tikti ir į kraštutinumus linkusiems nacionalistams, ir tiems, kuriuos Lietuva galėtų „įsivaikinti”, jiems panorėjus joje gyventi. Be to, naujoji vizija, turėtų gebėti atsilaikyti ir geopolitinio spaudimo sąlygomis.
- Nemažą savo vaikystės dalį praleidote JAV. Ar aplankysite senuosius namus?
- Taip! Iki kol man suėjo dešimt, su šeima gyvenome Filadelfijoje, ten viešėsiu net kelias dienas – lankysiu vietos lietuvių bendruomenę, taip pat ten planuojami interviu su litvakais, žinoma, pabandysiu surasti ir senąjį namų adresą.
- Ko labiausiai tikitės iš būsimos kelionės?
- Linksmybių!!! Ir daug nuoširdaus, lietuvišku prieskoniu pagardinto bendravimo. Laukiam ir pasiūlymų, jeigu turite minčių, kur visa tai galima atrasti rytinėje JAV pakrantėje.
