Apie tai peržvelgdama savo vaikystės ir jaunystės nuotraukas susimąsto ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, prisipažįstanti, jog ją pačią gąsdina jos sukurto „Toskos“ pasaulio aktualumas, šiandien verčiantis ne tik žvilgtelti atgal, bet ir pamatyti ateitį.
„Tik pradėjus gilintis į „Toskos“ siužetą, buvau šokiruota, jog Napoleono laikmetyje besirutuliojantis siužetas iš esmės pasakoja ir mano vaikystės laikų išgyvenimus. Pasirinkus viską perkelti į fašistinę Italiją, tapo aišku, jog pasaulis jau kurį laiką gyvena panašiomis nuojautomis to, jog viskas pasaulyje juda jei ne ratu, tai atsikartojančiomis bangomis.
Paskutiniai 25 metai mums suteikė daug laisvės, kosmopolitiškumo, apie ką jaunystėje mes net nebūtume pasvajoję. Panašu, kad visi labai atsipalaidavome, juk net turime visas kartas žmonių, kuriems mūsų vaikystė yra visiškai neįsivaizduojama muziejinė praeitis. Statydama „Toską“ žvelgiau atgal į savo vaikystę ir ten radau paraleles.
Neįtikėtina, bet vos po pusės metų, grįžtant prie šio kūrinio sau su siaubu pripažįstu, kad mūsų pasaulis drastiškai pasikeitė ir tai, kas vyksta operoje tampa ne vakarykšte, o rytojaus aktualija. Tiek Britanijos „Brexit“ ar Amerikos prezidento rinkimai, iškėlę diktatoriška retorika, netolerancija ir abejotina demokratija besivadovaujantį žmogų...
Pasaulis ima užsidaryti ir valgyti pats save. Aš vėl girdžiu savo vaikystės laikų retoriką, atrodžiusią jau likus taip toli praeityje. Darosi baisu dėl to, kas mūsų laukia ir manau, jog daugelis mūsų jaučia tą patį. Manau, artėja labai neramūs laikai ir apie tai reikia kalbėti jau dabar ir garsiai.
Mes turime padaryti taip, jog antrą kartą neatsidurtume patys savo praeityje, iš kurios taip ilgai vadavomės.
Fašistinė Italija pasirodė esantis idealus laikmetis perkelti „Toskos“ istorijai. Tai – laikas, kuomet diktatorinė retorika ir ideologija buvo prasiskverbusios visur. Žinoma, ne be bažnyčios bei edukacijos sistemos pagalbos. Operos siužetas koncentruojasi į moterį, žmogų, menininką, bandantį ne tik išgyventi, bet ir išlikti ištikimu savo vertybėms policinėje valstybėje, kurios priešakyje – makiaveliškai žmonėmis manipuliuojantis diktatorius.
Tokia valdžia nežino žodžio žmogiškumas ir savo kelyje gali žlugdyti visus ir viską. Žinoma, Puccini nebūtų muzikos genijus, jei tokios tamsios istorijos nebūtų „suvyniojęs“ į tokį melodingą muzikinį popieriuką, išrašytą gražiausiomis arijomis, užliūliuojančiomis tol, kol nustojame būti budrūs ir tikėtis kitokios, nei tragiškos atomazgos.
Šiandien matydama fašistinių laikų vaikų nuotraukas, o jose - uniformuotus, išrikiuotus eilėje, laikančius ginklus mokinukus...
Negaliu negalvoti apie savo vaikystę, spaliukų, pionierių, komjaunuolių uniformas, kaklaraiščius ir ženkliukus ir tas pačias eiles. Ir niekas mūsų tada neklausė, kuo mes norime būti, mumis manipuliavo nuo mažumės, o talentingiausi ir aktyviausi patys to nesuprasdami buvo įtraukiami į sistemą, paverčiant juos „būrelių“ lyderiais.
Dėl to žvelgiant į savo vaikystės nuotraukas, man kyla dviprasmiški jausmai. Nors jose matau draugus, žygius, muziką ir daug pozityvių dalykų, viską ima gožti uniformos, ideologija... Nors mūsų karta jau negali įsivaizduoti to žiaurumo, kurį patyrė mūsų tėvai ir seneliai, tačiau mes esame gyvoji to atmintis ir privalome tai išnaudoti savo naudai, užbėgant už akių bet kam, kas vėl galėtų atimti mūsų laisvę.“
