Visgi laukiamiausiu vakaro dalyviu, karščiausia projekto naujiena (bent jau man), tapo tas, kuris teigė, kad po šio šuolio gali ir nebeišnirti.
Pasirodę pranešimai spaudai apie tai, jog tautos poetu tituluojamas, nacionalinę premiją gavęs bei Lietuvos žmonių labai gerbiamas J. Erlickas nusprendė dalyvauti sporto šaką kultyvuojančiame, tačiau visgi pramoginiame projekte Lietuvą šiek tiek suglumino.
Vieni suglumo tyliai – patraukė pečiais, pasikasė pakaušį ir nutilo. Kiti gi interneto komentaruose ir „Facebooko“ sienose pradėjo skalambyti apie visišką degradaciją, dugnų dugną, senatvinį marazmą ir šiaip apokalipsę.
Man (tikiu, ir daugumai kitų) iškilo vienintelis klausimas KODĖL, nes J. Erlickas ir pramogų pasaulis... kažkaip nesiderina. Arba bent jau ne taip sklandžiai kaip damas spyriais į galvą auklėjantys sportininkai, kitų ar savęs pačių viešai žalojamos gražuolės ar savo nuostabumu įtikėję ir aplinkinius tuo bandantys užkrėsti personažai.
Vargiai patikėčiau, jog J. Erlickas tą daro „šiaip sau“ kaip nemenka dalis kitų projekto dalyvių, prisidengdami begaliniu noru išmokti šoliuoti į vandenį, išbandyti save, patirti neįprastų emocijų ir panašiai. Vieniems tai būdas pademonstruoti save eteryje ar išlikti jame kuo ilgiau, kitiems – ekshibicionistinė pramoga, o J. Erlickui tai – tribūna.
Jau pirmoji rašytojo ištarta frazė, grasinanti neišnirimu, ir po to sekanti nedaina apie korupciją, manipuliaciją bei išnaudojimą, kurių aukomis yra dauguma Lietuvos piliečių, nuteikia dramatiškai.
Neatrodo, kad maestro būtų labai susidomėjęs pačiu projektu, dalyvavimu jame ar tuo, kas vyksta aplinkui (na gal išskyrus kai kurių projekto kolegių pasirodymus, bet čia jau aklam reikia būti, kad nesusidomėtum), bet jo pasirodymo ir ten išsakytų minčių niekaip nepavadinsi apatiškomis ar bereikšmėmis. Nepavadinsi jų ir kvailomis ar paviršutiniškomis, kuo dažnai yra apkaltinamas komercinės televizijos turinys. Taigi štai, pagaliau turime atsvarą silikoninėms krūtims, celiulitinėms šlaunims ir nuvalkiotiems surežisuotiems skandalams.
Štai, stovi prieš Jus gyvuoju klasiku tituluojamas žmogus, kuris čia ir dabar dalinasi savo įžvalgomis apie tai, kas visiems turėtų rūpėti – mūsų šalį. Tai kodėl, leiskite paklausti, visi su projektu susiję atgarsiai eskaluoja tik tuos dalykus, kuriuos laiko ydingais: maudymosi kostiumėlių subtilybes, snarglių egzistavimo faktus ir panašaus plauko nonsensus. Kodėl šią savaitę jau n-tajį kartą skaitau/girdžiu klausimą “visgi snarlgys ten ar bantas?”, o ne pamąstymą “kaži ką J. Erlickas norėjo pasakyti metafora, jog mūsų tikslas pasiekti ne dugną, o kitą krantą?”
Ar čia taip jau visiems viskas aišku, ką jis norėjo pasakyti ir galima sugrįžti prie išties „aktualių“ klausimų, kaip kad pavyzdžiui (ne)pamestos J. Leonavičiūtės kelnaitės?
Dažnai tenka girdėti kritiką komercinės televizijos atžvilgiu, jog ji bukina tautą (panašios ir pati esu pabėrusi), bet štai kažkokiu būdu ta televizija prisikviečia nacionalinės premijos laureatą ir skiria jo mintims eterio laiką taip, sakyčiau, protindama tautą arba bent jau sukurdama demokratija paremtą turinį: ir papų, ir postulatų – kiekvieno teisė rinktis. Tai gal pirmiausia patys tapkime tauta, kuri nenori būti bukinama, nesitikėdami, jog televizija, mums nieko nedarant, pakels mūsiškį IQ?
Kad ir kokios priežastys suviliojo gyvąjį klasiką vienomis trumpikėmis prieš visą Lietuvą straksėti nuo tramplino, mums belieka tuo džiaugtis. Ne už jį, kad jam tenka tai daryti, o už save, nes gali būti, kad jis tai daro dėl mūsų. Net jeigu ir reklamuodamas savo artėjančius koncertus – apsilankę J. Erlicko kūrybiniame vakare save apdovanosime daug labiau nei dar kartą apžiūrėję įspūdingus „Naujų pupyčių” kūnus.
Ir palikit tą snarglį ramybėje!
