- Scenoje esate jau trisdešimt metų. Kodėl šio jubiliejaus proga nenorėjote surengti grandiozinio koncertų turo po Lietuvą ir paminėti šios sukakties didžiosiose šalies arenose?
- Neteikiu didelės reikšmės jubiliejams ir apvalioms datoms. Man sukaktys niekada nebuvo kriterijus. Niekada neskaičiavau atskaitos taškų ir nešvenčiau ypatingų gyvenimo posūkių. Man praeitis visada yra praeitis. Visada žiūriu tik į priekį, o ne atgal.
- Spalio mėnesį jums sukanka 55-eri. Asmeninį jubiliejų taip pat pasitiksite santūriai?
- Kol kas tai progai nieko nesu numatęs. Švęsiu tada, kai bus 60 metų. O 55-eri yra tik gražus skaičius. Bet man jis jokios reikšmės neturi.
- Jūsų muzikinės karjeros vingiai buvo labai įvairūs. Pačioje pradžioje jums teko darbuotis ir elektromechaniku, aparatūros derintoju...
- Kauno politechnikos institute mašinų gamybos specialisto profesijos aš taip ir neįgijau. Nebaigiau. Įstojęs pasimokiau metus ir supratau, kad ši profesija tikrai ne man. Mokytis pradėjau tik dėl to, kad visi kažkur stojo. Nuo mokyklos laikų aš muzikavau tai vienoje grupėje, tai kitoje. Labai patiko dainuojamoji poezija. Kai mečiau universitetą, iškart susiradau grupelę, kur pradėjau saviveikliškai dainuoti. Muzika mane lydėjo visą gyvenimą - tiek mokykloje, tiek universitete buvo šalia. Tačiau galiausiai supratau, kad ji bus pagrindine mano veikla.
- Muzikanto profesija kai kuriais atžvilgiais nėra tokia dėkinga ir rami, kaip, sakykime, elektromechaniko. Ar namiškiai visada jus palaikė pasirinkus tokį gyvenimo kelią?
- Dėl muzikinio gyvenimo išsiskyrėme su pirmąja žmona, nes ji negalėjo susitaikyti su mano koncertais, kelionėmis. Kai dirbau Lietuvos filharmonijos ansamblyje „Vilniaus aidai“, su jais keliaudavome po Lietuvą. Dvi savaites, pavyzdžiui, važinėdavome po Ukmergės ar Utenos rajoną. Kaskart – vis kitas miestelis, kultūros namai, kolūkis. Ir taip dvi savaites leidi gastrolėse. Po to grįžti namo, pabūni savaitę ir vėl važiuoji koncertuoti. Namuose prasidėjo konfliktai, nepasitikėjimas. Su pirmąja žmona dėl to ir išsiskyrėme.
- Tačiau iširus šeimai nesusimąstėte, kad reikėtų keisti veiklą? Buvote užtikrintas tuo, kad norite gyvenime dainuoti ir būti scenoje?
- Tai buvo mano svajonė, tikslas, siekiamybė. Aš dariau viską, kad galėčiau dainuoti ir būti scenoje.
- Per tiek metų prie jūsų pavardės mirgėjo ir ne pačios švelniausios antraštės, kad jus į renginius lydi žavios merginos, meilužės. Kaip jūsų šeima reaguoja į tokias kalbas?
- Per gyvenimą buvo visko, ir purvo, ir neteisingų, ir skaudžių gandų. Kiekvienas darbas turi gerąją ir blogąją pusę. Apie mane 1988-1989 metais kalbėjo tik teigiamai. Tačiau, matyt, atėjo laikas atsiskaityti už populiarumą ir pažinti apkalbų pusę.
Pakalbės žmonės ir nustos. Tai yra kaina to, kad esi kartas nuo karto matomas ir žinomas. Kai pasirenki tokį kelią, reikia susitaikyti su tuo, kad žmonės apie tave kalbės. Ir pats paprasčiausias būdas - tiesiog neimti į širdį. Namiškiai per tiek metų taip pat užsigrūdino. Nedarome iš to problemų.
- Per karjeros trisdešimtmetį likimas mėtė jus ne tik po Lietuvą, bet ir po visą Europą, tuometinę Tarybų sąjungą. Su koncertais karjeros pradžioje teko apkeliauti daug užsienio valstybių. Su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrėte išvykęs už gimtinės ribų?
- Daug apkeliavome dar su „Vilniaus aidais“: Moldavija, Gruzija, Ukraina, Tolimieji Rytai. Vėliau blykstelėjau Jūrmalos festivalyje, po to teko nemažai koncertuoti didžiosiose Tarybų sąjungos sostinėse. Skirtumai ir maštabai buvo akivaizdūs. Koncertuodavau salėse, talpinančiose 10 tūkstančių žiūrovų. O Lietuvoje didžiausia koncertinė aikštelė buvo Vilniaus sporto rūmai, kurioje tilpo 3 tūkst. žiūrovų. Tada mane didžiuliai maštabai svaigino. O Vakaruose dažniausiai turėdavau klubinius pasirodymus. Važinėdavome po barus, diskotekas. Būdavau tik maža didelės programos dalis. Atlikdavau penkias-šešias dainas per vakarą. Tai nebūdavo mano solo koncertai. Vakaruose įgijau visiškai kitokios sceninės patirties. Pradžioje tai buvo karti patirtis. Lietuvoje eilę metų buvau renkamas geriausiu, populiariausiu ir visokiu kitokiu „-iausiu“ atlikėju. O Vakaruose aš buvau eilinis klubo muzikantas, kurio nei kas liaupsino, nei labai daug plodavo. Buvo gana sunku perlipti žvaigždės statusą. Reikėjo išmokti užgesinti savyje žvaigždę ir kaskart išėjus į sceną įrodinėti, kad gali kažką padaryti.
- Ar tai jus ir privertė išsižadėti gastrolių užsienyje bei grįžti į Lietuvą?
- Tuo metu, kai išvažiavau į užsienį, buvo 1989-ieji. Lietuvoje buvo blokada, nepriteklius, ekonominė krizė. O grįžau po penkerių metų ir nusprendžiau likti, nes tuo metu (iki bankų griūties) buvo labai didelis muzikinis pakilimas. Ir skirtumas tarp honorarų pasidarė ne toks jau didelis. Tad pagalvojau, kodėl turiu būti ten, jei tą patį galiu uždirbti būdamas gimtinėje? Be to, sūnus augo. Reikėjo sustoti ir pradėti gyventi sėsliau.
- Kokią įtaką jūsų muzikinei karjerai turėjo televizija?
- Televizija įnešė didelį indėlį nežinomo atlikėjo Egidijaus Sipavičiaus išpopuliarėjimui. Man labai pasisekė, nes mane suvedė keliai su gerai žinoma muzikos laidų redaktore Dzintra Varzgaliene, kuri mane pastebėjo Kaune. Jai labai patikau ir ji padarė labai daug, kad mane pavyktų įsileisti į televiziją.
Tais laikais atrodžiau neįprastai – ilgi plaukai, išsidraikęs disko stiliukas. Buvau visiška priešingybė tam, kas tada buvo oficialiosios televizijos estradoje. Prieštaravau visoms nusistovėjusioms normos, bet ji kažkaip sugebėjo mane „prastumti“ ir tai lėmė labai greitą mano karjeros šuolį.
Aš televizijoje pirmąkart pasirodžiau kokiais 1994 metais, o po metų buvau tituluojamas metų dainininku. Nors tais laikais aš tikrai blogai dainavau. Kai pasiklausau tų įrašų... Vaikinukas iš gatvės, kuris pats išmoko groti gitara, pats pradėjo niūniuoti ir dainuoti, kurti savo daineles... Mano muzikinis išsilavinimas buvo „Vilniaus aidai“, o mokytojas - Andrius Kulikauskas. Buvau atlikėjas, kurio nevaržė nei tonacija, nei ritmas. (Juokiasi.)
- Viename interviu esate užsiminęs, kad jums šviesios atminties Vytautas Kernagis netgi patarė valdyti savo temperamentą...
- Taip, amžiną atilsį V. Kernagis sakė: „Egi, toks jausmas, kad tu per vieną dainą nori sudainuoti viską, ką moki, ką žinai ir turi. Valdykis, neišveši viso koncerto tokiu energetiniu pliūpsniu ir didžiulio emocijų srauto žiūrovai neatlaikys.“ Kai dirbdavau klubuose vakaruose, mane ir kai kurie žiūrovai perspėdavo: „Tu su tuo koksu baik. Tai prie gero neprives.“ (Juokiasi.) Bet man narkotikų nereikėjo, nes buvau persisunkęs adrenalinu. Iki šiol žengęs į sceną viską užmirštu, man išgaruoja visi galvos skausmai ir traumos.
- Dabar jūsų sceninis įvaizdis tapo labiau rafinuotas. Pasišiaušusias garbanas išmainėte į skrybėlaitę, o spalvingą disko aprangą į solidų kostiumą. Kardinalius įvaizdžio pasikeitimus buvo spontaniškas ar kruopščiai planuotas?
- Be abejo, ir amžius tvarko visus reikalus. Randi būdų, kaip susitvarkyti su savo adrenalino pertekliumi kraujyje. Metams bėgant kaip ir apsiraminau. Be to, suprantu, kad pagal savo amžių nebepadoru taip darkytis. Kostiumą atradau, kai sukūriau projektą „Tėtė šoka bugį“. Programoje buvo 50-ųjų metų muzika: „Senieji Vilniaus stogai“, „Gera“, „Elektrėnai“. Atliekant senosios Lietuvos estrados kūrinius teko atsisakyti savo blizgučių ir rokenrolo. Tai buvo labai kardinalus mano sceninis pasikeitimas.
- Žiemai ruošiate kalėdinę programą su „Jingle Bells” grupe. Nebijote susigadinti solidaus E. Sipavičiaus įvaizdžio su Kalėdų senelio kostiumu?
- Su “Jingle Bells” kuriame labai linksmą kalėdinį koncertą. Būsime linksmi, tokie šiek tiek pankiški, pašėlę Kalėdų seneliai. Tikrai ne su klasikinėmis vatinėmis barzdomis. Sukūrėme specialų drabužių dizainą. Skambės geros dainos, smagus rokenrolas, svingas. Vėl per kraštus liesis energija ir adrenalinas. Būsiu adrenalininis Kalėdų senelis. Tiesą sakant, tas kostiumuotas Sipavičius man nelabai prie širdies. Labiau patinka tas pašėlęs. Tik kad dabar jis be plaukų. (Juokiasi.)
