Apie tai, kuo žavi kinų tapyba tušu, ir kaip ji gali pasitarnauti kiekvieno iš mūsų kasdieniame gyvenime, kalbamės su kūrybinių dirbtuvių lektore L. Fangning.
Tapybos tušu tikslas – pasidalinti emocija
„Tapybos tušu tikslas niekada nebuvo atkartoti vaizduojamo objekto išorinį panašumą, bet greičiau perteikti jo dvasią“, - pradeda pokalbį L. Fangning. „Kinų, ir apskritai Rytų Azijos, tapybą tušu būtų galima apibūdinti kaip meną perteikti akimirkos žavesį, pavaizduoti tai, kas ne visada pastebima iš pirmo žvilgsnio. Norėdamas nutapyti pušį, neprivalai tapti botaniku ar iki smulkmenų išanalizuoti sudėtines šio augalo dalis, bet turi sugebėti pasidalinti jos skleidžiama ramybe, o galbūt ir sakų kvapu“.
Šešis tūkstantmečius skaičiuojanti kinų tušo tapyba skirtingais laikotarpiais įgaudavo vis kitokias formas, keitėsi dominuojančios temos ir tapymo būdai. „IV a. peizažų tapyba įsitvirtino kaip savarankiška šios dailės rūšies šaka, kurią ilgainiui imta skirstyti į spalvotų ir nespalvotų peizažų tapybą. Taigi, klaidinga būtų teigti, kad ši tapyba neturi nieko bendra su spalvomis – kartais joje naudojami mėlynos, žalios ar raudonos spalvos mineralų pigmentai“, – teigia L. Fangning, pridurdama, kad dirbtuvių dalyviai taip pat turės galimybę išbandyti spalvotą tapybą tušu.
Vienos žinomiausių kinų tušo tapybos temų – gėlių ir paukščių tapyba – tapo ypač populiarios Song dinastijos laikais, o kaip atskiras žanras susiformavo IX a. Slyvų žiedai, orchidėjos, bambukai, chrizantemos, pušys, kiparisai – tai tik keletas populiariausių to meto tapybos objektų, kuriuos tapydami menininkai siekė atskleisti individualų savo braižą ir charakterį.
Ką žinoti pradedančiajam tapytojui
Gera pradžia – pusė darbo, taigi ir susiruošus išbandyti azijietiškas tapybos tušu technikas pravartu žinoti keletą pagrindinių dalykų apie tinkamas darbo priemones.
„Didžiausią įtaką tradiciniam kiniškosios tapybos tušu išskirtinumui turėjo tapybai naudojamos medžiagos bei įrankiai ir tai, kaip šie salygojo pačias tapybos technikas“, – pasakoja L. Fagning. „Pirmiausia, teptukas. Tušo tapyboje ir kaligrafijoje naudojami teptukai yra kitokie, nei įprastai naudojami Vakaruose. Jų galiukas itin plonas, nes taip galima išgauti patį įvairiausią linijų plotį ir tušo intensyvumą. Taigi, pirmieji piešiniui svarbūs elementai – tai linija ir atspalvis. Kitos tapybai naudojamos priemonės yra tušas, tradiciškai presuotų plytelių pavidalu, o tapyti galima ir ant popierius, ir ant šilko“, – pasakoja Vilniuje besisvečiuojanti meistrė, daugiau paslapčių žadanti atskleisti nemokamose VšĮ Azijos menų centro ir Konfucijaus instituto organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse.
„Tapyba tušu yra puikus atsipalaidavimo būdas, kurį išbandyti vertėtų kiekvienam. Tušo potėpiais diktuojamas tam tikras paveikslo ritmas ir kuriamas estetinis vaizdas, kuris padeda perteikti objekto ir vidines, ir išorines savybes. Tačiau tuo pat metu, lieka labai daug erdvės reikštis ir skleistis paties tapytojo stiliui ir jo individualumui“, – pokalbį baigia L. Fagning, šio trečiadienio vakarą, 18 val., visų susidomėjusių lauksianti Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, K. Donelaičio auditorijoje.
