Vilniuje atidaryta miniatiūrų paroda „Diena-Naktis“

Tapybinė miniatiūra yra sunkus ir, kita vertus, be galo intriguojantis žanras. Tie, kurie vaikšto pasaulinių muziejų salėmis, patvirtins, kad gerokai pamankštinus kojas itališkojo ar flamandiškojo baroko, prancūziškojo klasicizmo ir vokiškojo istorizmo salėse, ypatingai smagu būna kur nors aptikti vadinamuosius „mažuosius olandus“ – XVI-XVII amžiaus tapytojus, kurie nesikratė mažo, kartais tiesiog delno dydžio formato ir jame dažnai pasakydavo kur kas daugiau nei keliametrinėse drobėse.

Techniškai ir formaliai mažą tapybinį dydį yra sudėtinga suvaldyti panašiai kaip ir didelį, mat reikia ne tik ypatingo kruopštumo bei koncentracijos, bet ir žinojimo ką ir kaip pasakyti – nes net menkiausia detalė čia tampa svarbia ir daug lemiančia.

Lietuvoje dar 90-aisiais tapybinės miniatiūros tapo labai populiariomis (tęstines parodas rengdavo ir „Stiklo karoliukų“, ir „Vartų“, ir kitos galerijos). Matyt, kad tai lėmė ir tam tikras veržimasis iš sovietinės estetikos varžtų ir laisvėjantis mąstymas apskritai. Viena vertus, iki Nepriklausomybės mažas formatas oficialiai laikytas „miesčionišku“, neatitinkančiu instituciškai parodinio mastelio, iš kitos pusės, net patys menininkai neretai siekdavo išreikšti fiziškai pritrenkiančiais dydžiais (nes juk tai „daro įspūdį“).

Dailės galerija/studija „RA“ jau septyneri metai iš eilės, minėdama savo įsikūrimo datą, puoselėja tapybinės miniatiūros idėją ir viziją. Principas labai paprastas. Pačios kuratorės (Aistė Gabrielė Černiūtė ir Rūta Eidukaitytė) jį nusako SPIEČIAUS terminu – kaip naujo avilio, kitos buveinės ieškančios bitės spiečiasi, skrajoja ir buriasi viena šalia kitos, taip ir nedidelėje Vilniaus Senamiesčio erdvėje Pranciškonų gatvėje vietą po stogu suranda ir Lietuvos tapybos klasikai, ir dar tik vos pradėję savo kūrybinį kelią menininkai.

Šių metų tapybinių miniatiūrų projekto idėja – „Diena-Naktis“. Jos ištakos slypi turbūt ne vieno iš mūsų vaikystėje žaisto žaidimo – popierinio lankstinio, kuris užsideda ant pirštų ir keičiant pozicijas, tariant magiškus žodžius galima atverti arba „Dieną“, arba ‚Naktį“. Tad esminis formalus miniatiūrų parodos reikalavimas buvo: 1) dvi drobės (viena turėjo „iliustruoti“ dieną, kita – naktį; 2) ir kad dydis neviršytų 18x24, arba 20x20 cm (iš šių formatų prašyta, siūlyta, reikalauta „neišlįsti“ – mažesni buvo galimi). Į šį žaidimą buvo pakviesta net 80 autorių, atsisakė tik keletas iš jų. O visa kita – interpretacijų reikalas. Vienam Diena-Naktis tėra tik paros laikas, kitam – dvasinė būsena, trečiam – paslaptis, intriga ir didžioji kelionė.