Sunku kalbėti apie tapybą, nes ji virto banalybe

 (63)
Sudėtinga kalbėti apie tapybą, nes ji praradusi vertybinius orientyrus, virtusi banalybe. Nepaisant to, Vilniaus parodiniame gyvenime tapyba dominuoja. Tad ką galima pasakyti apie Gintaro Makarevičiaus tapybos parodą VDA „Titanike“?
Gintaras Makarevičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Prasminių užuominų esama parodos anotacijoje. Pirmasis svarbus dalykas – tai paties dailininko pasisakymas apie nostalgiją ir koordinačių sistemos praradimą. Jį galima metaforiškai sieti su tapybos tradicijos ir savęs paieškomis.

Antras kabliukas ‒ užuomina apie autoriaus tarpdiscipliniškumą ir tapybą kaip (ne)afišuojamą paralelinę, bet vis dėlto svarbią kūrybinę veiklą. Ši užuomina atskleidžia psichologinį santykį su tapyba, o jam daro įtaką ir aplinka, ir tapybos statuso kaita.

Taigi, pradėkime nuo stebinančio tapybos „gyvybingumo“. Šį „renesansą“ Vilniuje galima vadinti jau antrąja po 1990-ųjų ryškesne neotradicionalizmo banga. Tiesa, pirmoji, užplūdusi dutūkstantųjų pradžioje, buvo ne tokia galinga, be to, pasidalijusi į dvi stovyklas ‒ buvo gausu vadinamųjų „infantiliųjų neotradicionalistų“ ir gerokai mažesnis „kritinio regionalizmo“ būrelis. Antroji neotradicionalizmo banga, atrodo, yra beveik vienalytė, o formaliai ir konceptualiai tiesiog dekoratyvi.

Kolekcininkai ir šiuolaikinės dailės mugė per penketą metų sukūrė komercinį precedentą, vadinamąjį dailės mugių eurostandartą arba „dailiojo plagijavimo“ stilių, kuris leido iš naujo „suklestėti“ ypač tapybai arba tam, kas panašu į tapybą.

Šią antrąją bangą didžiąja dalimi sukėlė privačių kolekcininkų, daugiausia MMC ir „Lebwen“ fondo suaktyvėjimas, Vilniaus šiuolaikinės dailės mugės „ArtVilnius“ iškilimas. Iš dalies, tik žymiai mažesniu mastu, prisidėjo ir dirbtinai sukeltas ažiotažas, susijęs su konkursu „Jaunojo tapytojo prizas“. Įkandin šių tapybos sudekoratyvinimo procesų bidzena ir ideologinę poziciją, prestižą, apskritai prasmę praradusi Vilniaus tapybos trienalė, rengiama LDS.

Gintaras Makarevičius. "Šeimos šventė" (2016)
Gintaras Makarevičius. "Šeimos šventė" (2016)
© "Kultūros barų" nuotr.

Kolekcininkai ir šiuolaikinės dailės mugė per penketą metų sukūrė komercinį precedentą, vadinamąjį dailės mugių eurostandartą arba „dailiojo plagijavimo“ stilių, kuris leido iš naujo „suklestėti“ ypač tapybai arba tam, kas panašu į tapybą. Gilesnių idėjinės raidos požymių šis „klestėjimas“ kol kas neatskleidžia arba jiems dar reikia laiko atsisijoti, luktelėti, kol nusės „aukso dulkės“.

Po 1990-ųjų, kai Lietuvoje įvyko avangardizmo ir tarpdiscipliniškumo sprogimas, tapybos tarsi imta šiek tiek gėdytis, ji tapo „periferine“, „laisvalaikio“ kūryba, o šiandien madinga, netgi būtina prie jos grįžti oficialiai arba prisipažinti, kad dailininkas ar dailininkė visą laiką greta (bet ne po) filmų ir instaliacijų tapė.

Todėl vargu ar šiame kontekste verta ieškoti kokių nors atskaitos taškų, aptariant konkrečiai Makarevičiaus tapybą, juo labiau kad jos negalima kildinti nei iš antrosios, nei iš pirmosios neotradicionalizmo bangos. Vis dėlto taikomosios dekoratyvinės tapybos bumas veikia globaliai. Po 1990-ųjų, kai Lietuvoje įvyko avangardizmo ir tarpdiscipliniškumo sprogimas, tapybos tarsi imta šiek tiek gėdytis, ji tapo „periferine“, „laisvalaikio“ kūryba, o šiandien madinga, netgi būtina prie jos grįžti oficialiai arba prisipažinti, kad dailininkas ar dailininkė visą laiką greta (bet ne po) filmų ir instaliacijų tapė. Atseit, buvo ir yra susijęs su „fundamentalesnėmis“ kūrybos formomis.

Gintaras Makarevičius. "Po psichozės" (2016)
Gintaras Makarevičius. "Po psichozės" (2016)
© "Kultūros barų" nuotr.

Net prisiekę 10-ojo dešimtmečio tarpdisciplinininkai vėl traukia iš stalčių sudžiūvusius teptukus ir tapo. Antai chuliganas Evaldas Jansas, dutūkstantaisiais nesiskirdavęs su videokamera, nūnai, užsidėjęs klasiko beretę, gastroliuoja po tapybos plenerus ir vieną po kito „kepa“ etiudus iš natūros. Ir čia ne parodija, viskas daroma iš rimtųjų.

Net prisiekę 10-ojo dešimtmečio tarpdisciplinininkai vėl traukia iš stalčių sudžiūvusius teptukus ir tapo.

Taigi, nors dažnai postringaujama apie vienokio ar kitokio meno „vidinį imperatyvą“, „vertybes“ ar „kritinę poziciją“, akivaizdu, kad vienokias ar kitokias meno formas, dailininkų laikyseną lemia išoriniai faktoriai, tiesioginis ar netiesioginis socialinis užsakymas.

Apskritai dabartinę situaciją galima apibūdinti kaip specifinio postmodernizmo įsigalėjimą. Nuo 1990-ųjų iki maždaug 2005-ųjų buvo vijimosi laikotarpis – reiškėsi radikalesnis modernistinis avangardizmas, o dabar įsigalėjusi totali komercializacija, biurokratizacija ir ekletiškas dekoratyvumas pagaliau leido pasiekti tikrą postmodernistinį būvį.

Gintaras Makarevičius. "Sociopatas minioje" (2016)
Gintaras Makarevičius. "Sociopatas minioje" (2016)
© "Kultūros barų" nuotr.

Ne vienas teoretikas yra pripažinęs, kad postkomunistinėse valstybėse postmodernizmas įsišaknijo kur kas greičiau ir giliau negu Vakaruose. Tačiau tai ne vakarietiškas, o specifinis postkomunistinio erdvėlaikio postmodernizmas, nebeturintis ryšio su tradicijomis, nes jas sunaikino sovietmetis (nebent tradicija laikysime socrealizmą), taigi, ir nieko neapmąstantis, neinterpretuojantis, „nedekonstruojantis“, nes nėra ką ardyti.

Tai veikiau imitacija to, kas įsivaizduojama kaip Vakarų modernizmo ir postmodernizmo mišinys, nors dažnai imituojama netgi tai, ko iš tikrųjų nėra. Anot Arūno Sverdiolo, vienu metu „klesti ir atgimsta daugybė dažnai vienas kitam prieštaraujančių kultūros reiškinių: vienuolių giesmės, homoseksualumas, vienuolynai, klasikinė muzika, pornografija, avangardinis teatras ir menas, spiritizmas, cinizmas, fundamentalizmas, anarchizmas, satanizmas, multikultūriškumas, ksenofobija ir daugelis kitų […] Viso to nespėjama, o ir nesistengiama apmąstyti, išgyventi, sistematizuoti, visa tai nesugula į jokią nuoseklesnę sociokultūrinę struktūrą, tačiau nusėda ant visko tarsi dulkės“ (1), formuojančios chaotiškus, beveik atsitiktinius sociokultūrinius sluoksnius. Taigi, čia nesąmoninga postmodernistinė postmodernizmo parodija.

Imituojamos tiek tradicijos, tiek jų „dekonstravimas“. Vis dėlto imitavimas to, ko nėra, postmodernistiniu stiliumi gali sukurti netikėtai įdomų rezultatą. Todėl „klestėjimas“, kad ir kaip dirbtinai būtų simuliuojamas, turi teigiamą pusę – vis tiek generuojama energija, kuriama kiekybė, kurios dalelė vėliau, išsisklaidžius „klestėjimo“ dulkėms, gal peraugs į kokybiškos energijos žiežirbas, įžiebsiančias kokį nors gilesnį meninį reiškinį.

Gintaro Makarevičiaus darbas
Gintaro Makarevičiaus darbas
© "Kultūros barų" nuotr.

Tačiau grįžkime prie Makarevičiaus ištarmės apie nostalgiją ir prarastą koordinačių sistemą. Ne tiek svarbu, ką turėjo omenyje pats dailininkas, svarbiau tai, kad parodos kūrinių „nostalgija“ ir „koordinačių sistema“ sukimba su lietuvių Ars, su vokiečių Naujųjų laukinių ir skandinaviškos jų atšakos (Pero Kirkeby’o pastangomis) tapybos tradicija.

Žinoma, dabar ši tradicija fragmentuota, marginalizuota ir, ko gero, virtusi grynąja komercija. Todėl įmanoma manipuliuoti tik šios ar šių tradicijų klišėmis. Tačiau tai nereiškia, kad nesama prasmės likučių. Makarevičiui jie svarbūs. Net ir suprasdamas, kad žaidžia nuvalkiotomis konvencijomis, traktuoja jas gana rimtai, tiki, kad pasukus jas tam tikru kampu, gali rastis prasmė, ir nebūtinai vien komercinė ar parodijuojanti.

Makarevičiaus tapybos atspirties taškas dažnai tarpdisciplininis − kad ir asmenukės, skaitmeninės fotografijos, pagal kurias pradedama tapyti.

Makarevičiaus tapybos atspirties taškas dažnai tarpdisciplininis − kad ir asmenukės, skaitmeninės fotografijos, pagal kurias pradedama tapyti. Tačiau ilgainiui ryšys su fotografija silpnėja, grimztama į grynąją konvencionalią-ekspresionistinę tapybą. Kitaip sakant, grįžtama prie estetinio modernistinio fundamentalizmo, tačiau ne fanatiškai ir davatkiškai, o įvertinant prasminį, idėjinį tapybos nuvertėjimą.

Makarevičius remiasi tam tikra Vilniaus ir Kauno tapybos katedrų suformuota specifinės tapybinės kalbos koordinačių sistema, kurios atžvilgiu jo pozicija yra aiškiai artikuliuota. O tai gelbsti nuo simuliacijų, imitacijų ir dekoratyvumo.

Gintaro Makarevičiaus darbas
Gintaro Makarevičiaus darbas
© "Kultūros barų" nuotr.

Kitaip tariant, kai žinomos žaidimo taisykles ir žaidžiama pagal jas, galima įvertinti tiek meistriškumą, tiek taisyklių interpretaciją ir nukrypimus nuo jų. Nostalgiją šiuo atveju galima suprasti kaip sąmoningą atsigręžimą į lietuvių tapybos tradiciją, tuos laikus, kai ji dar buvo „totali“, „apgaubianti“, o ne kitų „apgaubiama“.

Balansuojama tarp VDA Tapybos katedros konvencijų („Šeimos šventė“, „Po psichozės“) ir kirkebiškojo naujųjų laukinių ekspresionizmo („Barokas“, „Norvegiškas megztinis“ ir pan.). Aliuzijos į pusiau abstraktų ekspresionizmą anachroniškos, tačiau šis anachronizmas yra suvoktas ir apmąstytas. Tai nėra „grįžimas“, veikiau bandymas išviešinti permanentinį latentinį kūrybos lygmenį. Todėl, ko gero, sąmoningai nerašomos paveikslų sukūrimo datos.

Autoportretų serija apeliuoja į Ričardo Povilo Vaitiekūno, Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus tapybos koncepcijas. Randamas būdas, kaip su šia tradicija kalbėtis, jos nekopijuojant.

Šiuo atžvilgiu į replikas, kad Makarevičiaus paveikslai užtepti „bet kaip“ ir paprasčiausiai „negražūs“, galima atsikirsti, kad jie tvirtai sukalti, plastiškai ir konceptualiai motyvuoti, paremti konkrečia tapybinės kalbos koordinačių sistema ir, kas svarbiausia, skambantys.

Šiuo atžvilgiu į replikas, kad Makarevičiaus paveikslai užtepti „bet kaip“ ir paprasčiausiai „negražūs“, galima atsikirsti, kad jie tvirtai sukalti, plastiškai ir konceptualiai motyvuoti, paremti konkrečia tapybinės kalbos koordinačių sistema ir, kas svarbiausia, skambantys.

Tačiau jų skambesys išgirstamas tik žinant tokios tapybos žaidimo taisykles. Esama ir efektų, bet juos galima traktuoti kaip sąmoningą manipuliavimą klišėmis. Keletas tapybos kūrinių rizikuoja sudekoratyvėti, pavirsti „teatru“ („Brolio laidotuvės“, „Genai“, „A. A. – susitapatinimas (Faraonų požemiai, Luvras“), vis dėlto gelbsti įgimta spalvinė autoriaus klausa.

Gintaras Makarevičius. "Patyčios mokykloje" (2016)
Gintaras Makarevičius. "Patyčios mokykloje" (2016)
© "Kultūros barų" nuotr.

Egzistuoja ir toks menininkų pamėgtas kūrinių tikrinimo metodas – jeigu menas prastas, komercinis, apsimestinis, konjunktūrinis, jis erzina, norisi nuo jo bėgti kuo toliau, kad neslopintų kūrybiškumo, neįvarytų depresijos.

Jeigu menas geras, jis nesukelia jokio pavydo ar apmaudo, priešingai – sužadina norą kurti pačiam. Makarevičiaus kūrinių didžioji dalis man sukėlė norą tapyti, juo labiau kad mudu sieja ta pati studijų Tapybos katedroje patirtis. Atrodo, tuoj pasiduosiu − čiupęs penzelį, dažų, drobę, imsiuosi tepti...

(1) Arūnas Sverdiolas. „The Sieve and the Honeycomb: Features of Contemporary Lithuanian Cultural Time and Space“. In.: Baltic postcolonialism: On the Boundary of Two Worlds Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics (ed. by Violeta Kelertas). Amsterdam / New York: Rodopi. 2006, p. 244.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Ukrainietis kuria medinius robotus (3)

Ukrainietis inžinierius, kuriam patinka robotai, ėmėsi įgyvendinti kūrybingą sumanymą – meistrauti medinius robotus. Dmitrijus Balandinas nesimokė drožinėti, nelankė jokių kursų. Jis pasidaro brėžinius, o tada pagal juos dirba. Inžinierius supjausto medieną į reikiamo dydžio gabalėlius, paskui juos susuka.

„Vasaros ritmu“: geriausi kultūriniai pasiūlymai vidurvasariui

Šioje laidoje: Valdovų rūmuose prasideda festivalis „Midsummer Vilnius“, sveiko gyvenimo propaguotojai susiburs Dubingiuose „Masters of calm“ festivalyje, o tapybos mylėtojai kviečiami į A. Jurgilaitės parodą „Čia ir dabar“.

Baltijos jūroje nuskendo garsaus fotografo R. Požerskio žmona V. Požerskienė (81)

Penktadienį mūsų šalies menininkai rinkosi atsisveikinti su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus darbuotoja Virginija Požerskiene, žinomo fotomenininko Romualdo Požerskio žmona. Moteris nuskendo besimaudydama Baltijos jūroje, atostogų Nidoje (miestelyje Latvijoje) metu.

„Mano istorija“: galerijoje susitiks vizualaus meno kūrėjų ir nuo priklausomybių sveikstančiųjų kūryba

Liepos 26 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma socialinio meno paroda „Mano istorija“. Projektas „Mano istorija“ kuriamas profesionalaus meno kūrėjams bendradarbiaujant kartu su sostinės Dailininkų sąjungos galerija bei VA Caritas priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“ (Vilnius).

Unikalus Lentvario dvaro portretas - iš paukščio skrydžio ir neregio akimis

11 žurnalistikos studentų iš visos Lietuvos kartu su DELFI kolektyvu nusprendė parodyti savo gimtuosius miestus netikėtu kampu – kuris gi iš jų europietiškiausias, o kuriam dar reikėtų pasitempti? Tačiau vos kibus į darbus jaunųjų žurnalistų laukė netikėtumas: pristatyti savo gimtinę jie turi ne tik žiūrovams, bet ir miesto svečiui, kuris regi ne akimis, o širdimi.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.

ŠOKIS DELHI premjera!
2017 rugsėjo 08 d. 19.00 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.