Lietuvių poezijos namas tebestatomas ant Maironio pamatų
Neginčijama tiesa, pradeda savo prisiminimų srautą V. Reimeris: Maironis ir jo kūryba yra lietuvių profesionaliosios poezijos pagrindas. Jis toks išlieka iki šiol, nepaisant laiko vėjų sukeliamų poezijos raidos srovių ir srovelių.
Kaip Nemunas. Nors daug jo intakų, daug kitų upių, jis vis tiek – mūsų upių tėvas. Tad ir Maironis, tikina pašnekovas, buvo ir tebėra mūsų poezijos tėvas.
Man su juo, tada dar moksleiviui Vaciukui, teko susitikti mokyklos klasėje, kur greta kryžiaus ir Vyčio nuo sienos žvelgė akiniais „įrėmintas“ Maironio veidas.
Jau tada labai žavėjęsis poezija ir nedrąsiai bandęs kai ką sueiliuoti, V. Reimeris prisimena: Maironis tiesiog magiškai veikė vaizduotę, o jo posmų vaizdingumas ir skambumas – viliote viliojo.
Tad daugeliui prieškario Lietuvos poetų Maironis darė didelę įtaką, nors kai kas ir bandė tai neigti. Juk tuometiniame Kaune – ir Konrado kavinėje, ir universiteto auditorijose, o dar labiau – tuometinėje kultūrinėje spaudoje – netrūko aršių kūrybinių ginčų.
Reiškėsi keturvėjininkai, trečiafrontininkai, buvo leidžiami satyriniai leidiniai. Neretai Maironiui tekdavo patirti vienokių ar kitokių priekaištų, neva dėl jau atgyvenusio jo kūrybos metodo, dėl perdėm didelio patriotiškumo.
Beje, oficialioji kritika, tuometinės valdžios žmonės labai saikingai pagerbdavo, tik progai esant, Maironį – dėl to, kad šis negailestingai kritikavo smetoninių ponų savanaudiškumą ir moralines ydas. („Lietuva – didvyrių žemė,/ mūsų giedama seniai,/ bet iš tos didybės semia/ savo naudą tik velniai...“ – rašė jis.)
Ir dar kas prisimintina: į Maironį kaip poetą dvasininką gana abejingai žvelgė ir katalikiškieji veikėjai, ir jų spauda. Klerikalams poeto asmenyje ir jo patriotinėje kūryboje stigo pabrėžtino religingumo.
Dvasininkijos atstovams nepatiko ir per daug aktyvus, viešas Maironio bendravimas su kai kuriomis Kauno šeimomis. Tad nieko nuostabaus, kad poeto dvasininko perdėtas visuomeniškumas buvo skundžiamas Vatikanui.
Visa tai labai slėgė, liūdino jautrios sielos poetą: „Ar aš kaltas, kad mano širdis nenukalta iš kieto akmens?“ Arba: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės!“
Deja, senatvėje Maironis, kaip niekas kitas iš kūrėjų, patyrė daug skaudžios ir nepelnytos kritikos. Tada jis jau nebuvo poetas lyderis, tad nuolat neigtas.
Jaunoji rašytojų karta siekė kitokių tikslų, o Maironis jiems – jau trukdė. Tačiau, prisimena V. Reimeris, nors jie didį poetą menkino, bet jo kūrybos poveikio sau negalėjo išvengti, nejausti.
Sovietinė tikrovė domino dėl kelių priežasčių
Kodėl taip lengvai parsidavė Maskvai dalis mūsų inteligentijos? Be abejonės, iš Maskvos per radiją ir spaudą skleidžiama idėjinė propaganda negalėjo nepasiekti anuometinės mūsų inteligentijos klausos.
Ne kiekvienas ja besąlygiškai tikėjo, bet buvo ir tokių, kuriems ji darė tam tikrą poveikį: meno ir literatūros liaudiškumas, jų prieinamumas plačiai visuomenei, valdžios globa meno kūrėjams ir kt.
Labiausiai Maskvos propaganda domėjosi kairesnių požiūrių menininkai, jų įtakoje buvusi spauda. O Kaune ypač aktyviai tarybinę idėjinę propagandą skiepijo akredituoti SSSR ambasados darbuotojai su pačiu ambasadoriumi priešakyje.
Jie nuolat rengė įvairius susitikimus, pobūvius, kino filmų peržiūras, kviesdami į juos literatus ir kitus menininkus. Ir iš lietuvių pusės atsirasdavo savotiškų pagalbininkų, nelegalios komunistų partijos veikėjų, tarkime, žinoma prieškario kultūrininkė Michalina Meškauskienė.
Priežasčių, kodėl sovietinė tikrovė domino ne tik menininkus, bet ir paprastus visuomenės žmones, būta įvairių. Daug kam pakyrėjo diktatūrinis prezidento A. Smetonos valdymas.
Nelengva buvo paprastų žmonių ekonominė padėtis. Miestuose – nedarbas, skurdas, kaime – kumetynų bėdos, valstiečių ūkių prasiskolinimai su grėsusiomis tada gausiomis varžytinėmis.
Nemažai žmonių bandė ieškoti laimės svetur, emigravo į svečias užatlantės šalis – Braziliją, Argentiną ar JAV.
Karas ir emigracija toli į Rytus
V. Reimeris prisimena: jam, dvidešimtmečiui, teko patirti savotišką karo tremtį. Iš gimtųjų Kuršėnų po pirmųjų vokiškų bombardavimų ir artėjant frontui dar buvo tikimasi laikinai pasitraukti kad ir iki Žagarės. Po to, tikintis, kad vokiečiai bus atmušti – grįžti atgal...
Deja. Teko per liepsnojančius Latvijos miškus trauktis iki Rygos, ten su panikuojančia minia sėsti į traukinį, kuris išlaipino bėglius jau už Kazanės, prie Viatkos upės.
Po to sekė darbas valstybiniame ūkyje, mobilizacija į tarybinės armijos suformuotą lietuviškąją diviziją, žurnalistinė veikla karių lietuviškame laikraštyje „Tėvynė šaukia“. Dar vėliau – meninė veikla lietuviškame dainų ir šokių ansamblyje.
O koks buvo evakuacijoje atsidūrusių visuomenės veikėjų ir menininkų požiūris į būsimą Lietuvą? Žinoma, minties, kad Lietuva bus ne tarybinė – nebebuvo. Evakuacijoje atsidūrusiai tuometinei valdžiai rūpėjo išsaugoti kuo daugiau čia patekusių įvairios profesijos žmonių laukiantiems pokario darbams.
CK sekretorius Antanas Sniečkus stengėsi „bronuoti“ vyrus nuo šaukimo į armiją, frontą. Taip ne vienas atsidūrė minėtame meno ansamblyje. Į Rusiją pasitraukę mūsų rašytojai karo metais aktyviai darbavosi: kas sąjunginiame lietuviškų laidų radijuje (J. Šimkus, J. Baltušis), kas meno ansamblyje (A. Gricius), rašė ir leido knygas, kad ir kukliais tiražais (S. Nėris, A. Venclova, E. Mieželaitis, K. Korsakas ir kt.).
Visų jų pagrindinė tuometinės kūrybos mintis – tėvynės ilgesys, kova su vokiškaisiais okupantais ir Lietuvos nuo karo žaizdų atkūrimo viltys. Kad Lietuva būtų ne tarybinė – viešai reiškiamų minčių nebuvo. Bet giliai sąmonėje, be abejonės, buvo ir kitokių požiūrių, kritiškai žvelgiančių į tai, kas įvyko Lietuvoje prieš karą. Iš dalies tai liudija kad ir S. Nėries kai kurie tuometiniai eilėraščiai.
Darbo ir tarybiškumo temos buvo privalomos
Pirmasis pokario dešimtmetis: ar sukurta kas išliekamo? Pašnekovas nesutinka su teiginiu, kad pokariu – bent jau iki Stalino mirties 1953 metais – lietuvių literatūra buvo menkavertė.
Buvo ir pakankamai vertingų kūrinių, nors literatai ir kaltinti tylėjimu. Bet publikavosi ir V. Mykolaitis Putinas, ir A. Vienuolis, ir J. Paukštelis, nekalbant apie J. Baltušį, E. Mieželaitį.
Be abejonės, po Stalino mirties atsirado laisvesnės erdvės kūrybinei minčiai. Tačiau vis tiek jai dėjo savo apynasrį marksistinės ideologijos, socialistinio realizmo reikalavimai.
Dėl to ir poetams, ir prozininkams buvo nelengva be privalomo darbo ir tarybiškumo temos „prastumti“ posmus tautos istorijos, gamtos grožio, meilės ir draugystės temomis.
Nors leidyklos redaktoriai nebereikalavo, kad knygoje būtų Staliną garbinančių posmų, duoklė Spaliui, komunizmo statybos tematikai, tarybinių tautų draugystei ir t.t. – buvo būtina.
Ir vis tik – daug naujo ir poezijai, ir prozai anuomet suteikė E. Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, S. Geda. O J. Baltušis, J. Avyžius, M. Sluckis, A. Bieliauskas – romanais.
Beje, daugiatautėje tarybinėje prozoje lietuvių romanistai buvo pirmieji, išgarsėję nauju kūrybos metodu – „vidiniu monologu“. Be to, lietuvių autorių knygos buvo verčiamos į rusų ir kitų tarybinių tautų kalbas, taip nešdamos žinią apie mus bent jau į Rytus.
Apie dabar nesuvokiamą anuometinį fenomeną – cenzūrą
Cenzūra, priverstinis kūrybinės minties varžymas, labai skaudi tema V. Reimeriui iki šiol. Vien ko verti leidyklų reikalavimai naujoje knygoje būtinai atiduoti duoklę Spalio revoliucijos, komunizmo statybos, tarybinių tautų draugystės temoms.
Autoriai iš anksto jautė, kokių gali sulaukti priekaištų ar pastabų savo kūrybai. Ir įvairiai mėgino to išvengti – dažniausiai pasitelkdami Ezopo kalbą.
Bet tuometinis idėjinis meno kūrybos prievaizdas – „Glavlito“ tarnyba – buvo akyla ir budri. Kibdavo prie mažiausių nukrypimų nuo socrealizmo gairių. Autoriams net buvo kilęs savotiškas asmeninės apdairos nuo galimų priekabių terminas, pavadintas „vidiniu cenzoriumi“.
Beje, ir tuometinėje Rašytojų sąjungoje, jos kūrybinėse sekcijose paruošta leidybai knyga buvo visaip narstoma. Spaudoje paskelbus būsimos knygos ištrauką, o juo labiau išėjus knygai, pasipildavo vertinimai.
Be profesionalių kritikų uoliai darbavosi partinės spaudos – tuometinės „Tiesos“ ar „Komunisto“ – redaktoriai, šiaip klaidų ieškantys ideologiniai aktyvistai.
Budri buvo partijos Centro Komiteto akis su garsiuoju ideologinės priežiūros „pilkuoju kardinolu“ vadintu K. Preikšu. Ne visiems autoriams norėjosi tam paklusti, kai kas savo rankraštį padėjo „į stalčių“.
Tik vienas kitas kūrinys įvairiais keliais patekdavo į Vakarus. Tada jų autorių laukdavo įvairūs „pasmerkimai“. Ir ne tik Lietuvoje: poeto karta dar pamena, kas nutiko Borisui Pasternakui ar Aleksandrui Solženicynui.
Dabarties lietuvių literatūra: ar išgyvensime be knygų?
O ar darė kokią įtaką lietuvių tarybinių rašytojų kūriniai mūsų išeivijos autoriams? V. Reimerio nuomone, greičiausiai – jokios. O išeivijoje atsidūrusių lietuvių autorių kūriniai, kurie irgi įvairiais slaptais keliais patekdavo pas mus, įtakos – pirmiausia patriotinės ir stilistinės – neabejotai turėjo. Pašnekovas pirmiausiai mini Alfonsą Nyką-Niliūną, Marių Katiliškį bei Kazį Bradūną.
O dabartinės lietuvių poezijos kūriniai, žinoma, smarkiai skiriasi nuo to, kas buvo kad ir paskutiniais tarybinio gyvenimo metais.
Atsivėrus laisvai Vakarų literatūros ir bendros kultūros erdvei, kai nevaržomai imta savintis tenykščių autorių kūrybinių ieškojimų patirtį, mūsų poezija tapo gerokai įvairesnė, įgijo nuolatinio naujovių siekimo alkį, įvairių modernizmo srovių įtakos poveikį. Tai ir gerai, ir kelia kai kurių neigiamų dalykų – per daug nutolstama nuo tradicinės silabotoninės mūsų poetikos, tuo pačiu nutolstant ir nuo iki šiol poezija besidominčių skaitytojų.
Poetiniai tekstai tapo labai proziški, įsivyravo padrikas eiliavimas bei keista naujovė – nepaisyti mūsų kalbos, gramatikos normų, kai nebelieka taškų, kablelių, didžiųjų raidžių. Kam visa tai? – nesupranta V. Reimeris.
Be to, nepaprastai sumažėjo poezijos knygų tiražai. Kadaise Maironio, S. Nėries ar kito poeto vykusi knyga buvo išleidžiama 10-20 tūkst. egz. tiražu. Dabar – vos kelių šimtų.
O kai dar sovietmečiu pašnekovas JAV susitiko su poetu Bernardu Brazdžioniu, šis netikėjo tada Lietuvoje leidžiamų poezijos ir prozos knygų tiražais. Tik kai atvyko į Lietuvą, kur atgimimo metais dideliu tiražu buvo išleista jo poezija, įsitikino klydęs.
O naujų laikų vėjai, informacinės technologijos įsiskverbimas į žmonių kasdienybę, neišvengiamai įvykę pokyčiai kūrybos, meno estetikoje atneša ir gana nepageidaujamų pasekmių. Žmogus nutolsta nuo knygos, skaitymo. Jį ima tenkinti įvairi popkultūra – pigi ir paviršutiniška. Dėl to neišvengiamai kenčia ir poezija.
Paskutinė „naujovė“: knygynai nebenori priimti pardavinėti poezijos leidinių. Esą, jais beveik nesidomima, jie tik užima vietą... Bibliotekos irgi nepajėgios įsigyti reikiamų naujų knygų. Žodžiu, apibendrina jau šios epochos ženklus V. Reimeris, nauji vėjai – nebūtinai mums palankūs…
