- „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ – geriausiu pripažintas ir „Scenos kryžiumi“ apdovanotas Lėlių teatro spektaklis. Kokias kūrinio ypatybes galėtumėte išskirti?
- R.Driežis: Visų pirma šiek tiek apmaudu, kad lėlių teatras yra laikomas vaikų teatru ir statomi spektakliai vadinami labiau kūrinėliais nei kūriniais; spektakliukais nei spektakliais. O juk iš tiesų tai nėra teisybė! Kuo mažesnis kūrinys, tuo didesnio intensyvumo jis reikalauja. Laiko prasme jis gali būti nedidelis, tačiau dirbti su juo reikia pasitelkiant visas jėgas ir visą rimtumą!
Kurdamas visad ieškai darbo prasmės. Statydamas „Aukso obelėlę, vyno šulinėlį“, mąsčiau: kaip pateikti tokius dalykus, kuriuos norėčiau, kad vaikas nusineštų į suaugusiųjų pasaulį? Šiame kūrinyje svarbiausias yra, rodos, paprastas užkeikimas: žodžių junginys „Aš tave myliu“. Labai nudžiugau, kai po šio spektaklio netikėtai sutikęs vieną jame apsilankiusią šeimą išgirdau mamos komentarą: „Žinot, ryte vaikas man pasakė: „Aš tave myliu!“
Be to, galima išskirti dar dvi spektaklio stiprybes. Pirmoji – dailininkas Marius Jonutis. Noriu jam nuoširdžiai padėkoti, kad paskolino savo talentą lėlei! Juk tai – jo pirmasis susidūrimas su teatru...
M.Jonučio neofolklorizmo elementai, gyvos spalvos ir puikus darbas plokštumoje – tarsi viso spektaklio pamatai. O kita stiprybė – tai galimybė panaudoti vaizdinio teatro priemones: panoramas, mirioramas, diaoramas, laterna magica, mirioramines kortas, „Jokūbo kopėčias“.
- E.Piškinaitė: Daugiau nei 30 metų dirbu šiame teatre ir nepaprastai juo džiaugiuosi. Regiu, kaip vaikai pirmą kartą susipažįsta su teatru atėję būtent į mūsų spektaklius. Ypač mažojoje salėje vykstančiuose vaidinimuose dalyvauja kiekvienas atėjęs vaikutis, kiekvieno paisoma, su kiekvienu kalbamasi! Per lėlę vaikui yra lengviau suvokti teatrą, suvokti pasaką. Pasikalbėjus su jau suaugusiais vaikais, nustembi, kiek jie daug prisimena vaikystėje regėtų teatro motyvų!
- Spektaklyje nuostabiai išsivysto lietuvių liaudies pasaka apie Pamotę ir Našlaitę. Kaip manote, ar nėra sunku dabartiniam, „moderniam“, technologijos amžiuje gyvenančiam vaikui suvokti liaudies pasakos esmę?
- R.D.: Dabar net kaime gyvenantis vaikas seka miesto papročiais. O visos tautinės pasakos juk kilusios būtent iš kaimo aplinkos. Mes dar suvokiame, kad vištos vyras yra gaidys, o kiaušinis atsiranda iš vištos, tačiau mažiausieji gali atsakyti, kad jis kilęs iš šaldytuvo... Daugelis dalykų tiesiog nėra savaime suprantami. Tačiau svarbiausias dalykas visame spektaklyje yra Meilė. Tada nesvarbu – gyveni technikos ar country amžiuje.
- E.P.: Aš noriu pasidžiaugti žiūrovais: dauguma tėvelių jau žino, į kokį spektaklį eina, ir jau paruošia vaiką, jam pasakoja, o spektaklio metu aiškina, jei mažasis ko nors nesupranta.
- Spektaklį sukurti, adresuoti ir pritaikyti vaikui yra sudėtingiau nei suaugusiajam?
- E.P.: Vaikai nemoka meluoti. Suaugęs gali apsimesti, o vaikas, vos ėmęs nuobodžiauti, tuoj sušuks: „Einam namo! Neįdomu!“ Čia ir yra menas, kurį sugeba prisijaukinti toli gražu ne kiekvienas režisierius ir aktorius: išlaikyti vaiko dėmesį bemaž visą valandą. Be to, čia – kitoks teatras: turi žinią perteikti ne tik per save, bet ir per daiktą – lėlę.
- Ką vaikui duoda pasaka?
- R.D.: Kas išvis yra pasaka? Algirdas Greimas sakys, kad tai – lietuviško mito skeveldros, Bronislava Kerbelytė – kad savarankiškas, iš kartos į kartą pereinantis kūrinys. Pasakos koduoja elgesio ir gyvenimo modelius. Gaila, kad bet kokio tautosakinio motyvo dabarties žmonės baidosi. Bijau, kad tai – mankurtų karta. Kiekvienas sakralus reiškinys patyrė metamorfozę iki savo priešingybės, pavirtęs vulgariais pasakojimais ir anekdotais. Laikas bėga, bet pasakos ir tautinio meno motyvai yra tai, ką reikia saugoti, branginti ir aktualizuoti, įforminti.
- O kas vis dėlto stumia šią žmonių grupę nuo tautinės tapatybės? Ar ši karta yra viskuo persisotinusi? Nuo per didelės pasiūlos nebegali atsisijoti reikiamų verčių?
- R.D.: Viena iš priežasčių – mūsų tautinis menas pernelyg suaugęs su kaimo aplinka. Juk kalbą, kultūrą išsaugojo būtent kaimas. Miestas šiuo atveju buvo tarsi katilas, kuriame virė ir rusai, ir žydai, ir lenkai; kuris buvo sklidinas pagundų ir nuodėmių. Liaudies menas turi būti aktualus ir prieinamas: vėl paminėsiu Marių Jonutį, kuris nuostabiai žaidžia neofolkloro elementais. Kaip sunku yra jo nesubanalinti ir kūrybiškai pateikti!
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė:
Teatras „Lėlė“ – žinoma, profesionaliausias teatras vaikams šalyje. Jo guvus kolektyvas nebijo kviestis menininkų iš šalies, todėl eidamas į „Lėlės“ spektaklį niekada iš anksto nežinai, ką pamatysi. „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ – savotiškas daiktų ar aplinkos teatro spektaklis, jame tarsi svarbiausia – ne aktorius (nors jis viską ir veikia). Teatre debiutuojančio M.Jonučio darbas – įrodymas, kad lėlių teatre dailininkas yra svarbiausias kūrėjas. Naujasis „Lėlės“ spektaklis – skaidrios formos, šviesus spektaklis, kurį visi žiūrovai – ir vaikai, ir suaugusieji – žiūri su malonumu.
