Manau, Giedroyco atveju turime reikalą su vaisingu keturių elementų susipynimu: jis buvo politikos redaktorius (idėjų sufleris, statistų ir grupuočių veiksmų kritikas), lenkų kultūros (visų pirma literatūros) redaktorius, leidėjas (administravo leidybą, užtikrindavo jos finansavimą) ir archyvaras (savo veiklai sukūrė dokumentų bazę, rūpinosi, kad būtų įamžinami praeities įvykiai). Neprilygstamas jo talentas atsiskleidė keturiose – politikos, kultūros, finansų ir dokumentavimo – srityse. Ta dermė ir lėmė, kad Giedroyco poveikis toks ilgalaikis, toks tvarus.
Surizikuosiu, darydamas išvadą, kad prieš karą leidinio Polityka (2) redaktorius dar nepilna jėga demonstravo du – politiko ir finansinės bazės organizatoriaus – gabumus. O būdamas mėnraščio Kultura (3) redaktorius, suderino jau visus keturis minėtus talentus: įkūrė Literatūros institutą, leido leidinius, kurie darė didelį poveikį mūsų epochos politikai ir kultūrai ne tik Lenkijoje; užtikrino finansinius ir organizacinius tos institucijos pagrindus – toks tvarumas stebina ne tik emigracijos sąlygomis; galiausiai įsteigė namus Kultura su biblioteka, archyvais, meno ir dokumentų rinkiniais. Būtent čia slypi paaiškinimas, koks kokybinis šuolis skyrė savaitraščio Polityka redaktorių nuo mėnraščio Kultura įkvėpėjo ir spiritus movens.
Giedroycas buvo įsitikinęs, kad jo įkurti leidiniai po jo mirties eiti negalės. Bet siekė organizaciškai (finansiškai) užtikrinti, kad išliktų Kultura namai, biblioteka, archyvas. Norėjo, kad knygų serijos „Kultura archyvas“, kur skelbiamas jo susirašinėjimas, leidyba būtų tęsiama.
Tuos sprendimus lėmė jo požiūris į istoriją, į praeities dokumentavimą, nes nuo jaunų dienų puikiai suvokė jos reikšmę. Gyvai domėjosi istorija, dar studijuodamas universitete. Katastrofos, kuri ištiko tautą ir kurios liudytoju jam teko būti, akivaizdoje (ištisų socialinių sluoksnių likvidacija, materialinės ir dvasinės kultūros paminklų naikinimas, milijonų žmonių trėmimas į jiems svetimas žemes, griuvėsiais paversti miestai) dar labiau sustiprėjo suvokimas, kokia svarbi yra istorinė materija.
Keli akimirksniai. Józefas Czapskis (4) man pasakojo, kad Giedroycas, kai buvo paskirtas į kuklias pareigas Lenkų armijos Rytuose Spaudos skyriuje, kuriam vadovavo Czapskis, iškart ėmė rašyti laiškus į visą pasaulį. Tarškino juos dviem pirštais mašinėle kažkur [manoma, Irako] dykumoje, barake. Mezgė kontaktus, rinko liudijimus, ieškojo galimų bendradarbių, kuriems skirstė užduotis. Visada rašė per kalkę, kartais paskubomis blogai įdėtą, – stengėsi išsaugoti to susirašinėjimo kopijas. Zofija Hertz (5) sakė, kad jau tada, lauko sąlygomis, pirma taisyklė, kurios laikytis Giedroycas griežtai reikalavo, buvo ta, kad negalima išmesti jokių dokumentų. Suvokdamas redakcinės veiklos įamžinimo reikšmę, jis vykdė tai su imponuojančiu atkaklumu.
Kitas tų laikų anekdotas, kurį man papasakojo Czapskis, buvo toks. Kai jiedu gal 1945 m. karine mašina keliavo į Prancūziją, kažkur Italijos šiaurėje pamatęs, kad laukymėje stovi rūmai ar pilis, Czapskis nusistebėjo: „Nesuprantu, kam žmonės statė tokius didžiulius pastatus, kam jie galėtų tikti dabartiniais laikais.“ Giedroycas, valandėlę pamąstęs, rimtai atsakė: „Visiškai su tavimi nesutinku, tai būtų puikus namas darbui.“
Tas toliaregiškumas, didelio užmojo planai ir gebėjimas juos realizuoti stulbindavo kiekvieną, apsilankiusį Literatūros institute. Wacławas Zbyszewskis (6), nupiešęs neabejotinai taikliausią ir spalvingiausią portretą kompanijos, susitelkusios apie Giedroycą, prisiminė, kad per pirmus apsilankymus Kultura būstinėje Mezon Lafite (7), kai ji buvo dar Corneille aveniu, labiausiai nustebino biblioteka su kruopščiai surinktais, sunumeruotais, sukataloguotais tomais.
Kai 1954 m. Kultura buvo priversta kraustytis iš savo pirmųjų namų, Giedroycas, ieškodamas naujų patalpų, vis sakydavo: „Siaubingi tie minimalistai“, nes jo bendradarbiai (pavyzdžiui, Zygmuntas Hertzas) manė, kad pirkdamas didelį pastatą jis taiko per aukštai. O Giedroycas jau regėjo būsimąjį archyvą ir biblioteką, kur pakaks vietos medžiagai, aprėpiančiai ne tik Lenkijos, bet visos Vidurio ir Rytų Europos reikalus. To namo įsigijimas tapo viena svarbiausių investicijų į lenkų kultūrą per visą jos istoriją svetur. Tuo būdu ilgamečio sunkaus triūso ir toli siekiančių projektų vaisius Giedroycas susiejo politikos, beje, ne tik lenkiškos, sferoje.
1967 m. rugsėjį ne tik apsilankiau Kultura namuose, bet ir apsigyvenau juose. Į atmintį ir vaizduotę stipriai įsirėžė ten matyti rinkiniai – į tamsiai žalios drobės viršelius įrištos iškarpos, susijusios su Kultura, enciklopedijos, žinynai, komplektai žurnalų įvairiomis kalbomis, net grynai profesinių, tarsi visai tolimų nuo šios redakcijos interesų, bet susijusių su lenkiškais reikalais, su lenkų kultūra ar lenkų matoma svetima kultūra, ar su mūsų regiono šalimis… Lyg būčiau atsidūręs kelių mokslinio tyrimo institutų ar muziejų bibliotekoje... Pribloškė praktiškas požiūris, suderintas su vizijų užmoju ir drąsa. Prisimenu, su kokiu susižavėjimu Giedroycas rodė man lietuvių, ukrainiečių emigracijos išleistas daugiatomes enciklopedijas ir su kokia nuoskauda pripažino, kad lenkų emigracija nesugeba susitelkti tokiems darbams.
Kambaryje, dešiniau nuo įėjimo, ant grindų, beveik visada matydavau rietuves knygų siuntinių, adresuotų dr. Tadeuszui Manteffeliui, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto vadovui. Kelis kartus padėjau Zygmuntui Hertzui vežti juos į paštą. Giedroycas globojo daug bibliotekų ne tik Lenkijoje, bet Nacionalinė biblioteka ir Istorijos instituto biblioteka Varšuvoje jam buvo artimiausios.
Labai atsakingai rūpinosi lenkų archyvais, tiek esančiais šalyje, tiek pasklidusiais po pasaulį. Puoselėjo ambicijas, kad Kultura namai taptų Lenkų istorinės atminties namais. Didžiavosi, kad pas jį deponavo savo archyvus profesorius Adamas Krzyżanowskis (8). Globojo tada sunkiai sirgusį profesorių Stanisławą Kottą (9), kuris anksčiau buvo politinis jo priešininkas, bet Giedroycas nepaisė partinių pasidalijimų, kai reikalas susijęs su praeities dokumentavimu, nes nacionalinio paveldo likimas yra nepalyginamai svarbesnis. Todėl stengėsi išsaugoti ir įtvirtinti tai, ką vertingo sukaupė Stanisławas Kottas.
8-ojo dešimtmečio pradžioje Stefanas Kisielewskis (10) pasakė man kaip paslaptį, kad rašo dienoraštį ir saugo jį dviejose vietose, iš kurių viena – „pas kunigaikštį“. Kad dienoraštį rašė ir Zygmuntas Mycielskis (11), sužinojau iš Henryko Krzeczkowskio (12), kuris tuos raštus skaitė ir jam padarė didelį įspūdį toks nuoširdus ir svarbus liudijimas apie XX a. Lenkiją ir Europą. Mycielskis irgi patikėjo juos Giedroycui, pripažinęs, kad tai saugiausia vieta. Jo akimis, Kultura namai – suvereni Lafito kunigaikštystė, laisvos Lenkijos salelė, kur galima išsaugoti nefalsifikuotus prisiminimus ir laisvą mintį – tai labai svarbūs dalykai, kuriuos būtina įtvirtinti mūsų sąmonėje.
1972 m. po daugybės neigiamų atsakymų gavau pasą, leidžiantį važiuoti į užsienį. Vėl apsigyvenau Kultura namuose. Tai buvo pirmas kartas po „taternikų“ (13) proceso, kai mano brolį Jakubą nuteisė už kontaktus su Giedroycu, o kaip įkalčiai ant teisėjų stalo gulė Literatūros instituto išleistos knygos ir žurnalai. Pirmas kartas ir po „juodųjų“ 1969-ųjų, kai mirė daug Kultura bendradarbių – Kazimierzas Wierzyńskis (14), Marekas Hłasko (15), Witoldas Gombrowiczius (16), Jerzy’s Stempowskis (17). „Viliuosi, kad mirtis pagaliau nulaužė savo dalgį“, – po naujos gedulingos žinios Giedroycas rašė Józefui Wittlinui (18). Vėl apsigyvenau Kultura namų „arklidėlėje“. Per vieną iš pirmųjų pokalbių svarstėme, kaip galėtų būti įamžintas šviesus tų kūrėjų atminimas. Užsiminiau, kad būtina surinkti Jerzy’o Stempowskio ir Witoldo Gombrowicziaus korespondenciją. Giedroycas iškart atnešė dvi dideles dėžes, į kurias jau buvo sudėjęs su tais rašytojais susijusius dokumentus, klausė, į ką dar reikėtų kreiptis šiuo reikalu.
Praeities įamžinimas jam rūpėjo ne tik tada, kai Literatūros institutas buvo nefalsifikuotos atminties sala, bet ir vėliau, po 1989 m., kai Lenkija atgavo nepriklausomybę ir nebeliko cenzūros. Giedroycas neturėjo nei tautinių, nei klasinių, nei rasinių prietarų. Žinojau, kad istorinės temos jį visada domina. Apie du pokalbius su juo XX a. paskutinio dešimtmečio antroje pusėje norėčiau papasakoti.
Pirmas susijęs su leidiniu Zeszyty Historyczne (19). Pasakiau, kaip vertinu šį žurnalą, ir pusiau juokais pridūriau, kad jam, vienam iš trijų svarbiausių lenkų istorijos srities leidinių, skyriau Atminimo ordiną su auksinių plunksnų kuokšteliu. Ponas Jerzy’s bematant įsitraukė į žaidimą ir paklausė, kas yra kiti laureatai. Paminėjau Polski Słownik Biograficzny (20). „Savaime suprantama“, – pritarė Giedroycas ir apgailestavo, kad žinynas leidžiamas pernelyg lėtai, vylėsi, gal jo leidyba paspartės. Kai vyko mudviejų pokalbis, Polski Słownik Biograficzny prisikasė iki S raidės pradžios, o praėjus keliolikai metų, kai rašau apie tą pokalbį, S raidė vis dar neaprėpta, tiesa, artėjama prie jos pabaigos, vis dėlto šitokį tempą prilyginti net ir vėžlio žingsniui vargu ar galima! Bet Atminimo ordino, kurį skyriau, atimti neketinu, nes tai iš tikrųjų puikus leidinys, tačiau šiandien prognozuojamas jo leidybos pabaigos terminas – 2030 metai – yra sunkiai priimtinas. Viliuosi, bent dėl Giedroyco atminimo (turiu omenyje jo veikimo būdą ir spartą) šis terminas sutrumpės.
Trečiuoju Atminimo ordino laureatu paminėjau Romaną Aftanazy (21), veikalo „Dvarų senuose Abiejų Tautų Respublikos paribiuose istorija“ (Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej) autorių. „Laukiau, kad jį paminėsite“, – pastebimai pagyvėjęs pasakė Giedroycas. Bet kaipgi galėčiau jį apeiti – juk Kultura namų bibliotekoje gėrėdamasis apžiūrinėjau žolės žalumos drobe aptaisytus vienuolika šio monumentalaus veikalo tomų – pilną antrąjį leidimą. Jų autorius išgelbėjo iš užmaršties beveik pusantro tūkstančio lenkiškų dvarų Paribiuose atminimą. Siuntė dešimtis tūkstančių laiškų buvusiems savininkams, jų palikuonims ar žmonėms, kurie yra kaip nors susilietę su tais praeities paminklais. Tą darbą ištisus dešimtmečius tęsė vienui vienas, contra mundum, neturėdamas vilčių, kad jis bus paskelbtas, – bandė apginti istorinę atmintį nuo naikinančios, niveliuojančios ideologijos, barbariškos ardomosios jėgos. Aftanazy’o santykis su praeitimi artimas Giedroyco pozicijai.
Mums besikalbant apie atminimo ordinus, Giedroycas pasakė, kad dar pridėtų istorinius PAX (22) leidinius, „bet jaučiu, kad jūs vėl pašoktumėt“. Mat, kai jis gana pozityviai atsiliepė apie veiklą žmogaus su nelabai šlovinga praeitimi, mano reakcija buvo karštai nepalanki. Bet PAX istorinius leidinius vertinau, nors gerai žinojau, su kokiomis prievolėmis buvo susijusi bent šiek tiek didesnė pasisakymo laisvė. Vertinau ir kitas leidyklas, kurios, nors ir labai siauru aspektu, stengėsi prisidėti prie istorinės atminties puoselėjimo.
Pirmiausia paminėjau leidyklą Państwowy Instytut Wydawniczy ir Paweło Hertzo (23) veiklą. Žinojau, kad Hertzo ir Giedroyco santykiai neslepiamai kandūs. Jiedu buvo panašūs tuo, kad savo nuomones (ir požiūrį vienas apie kitą) reiškė, nepaisydami nei politinių, nei draugiškumo taisyklių. Tuo metu kone visi lenkų universitetai, lyg norėdami atsigriebti už prabėgusius metus, įteikinėjo Giedroycui – labai pelnytai – garbės daktaro regalijas. Užsiminiau, kad Hertzas, kuris puikiai išmano XIX a. lenkų literatūrą, o jo žinios apie lenkų – rusų ir lenkų – vokiečių kultūrų ryšius (Lenkijoje apleista, bet nepaprastai reikšminga tematika) yra neprilygstamos, vienas nuveikė daugiau negu kelios universitetų katedros, kartu sudėjus. Įdomiausia, kad šis eruditas ne tik neturi aukštosios mokyklos diplomo, bet ir apskritai nutraukė mokslus jau šeštoje klasėje. Man atrodė, kad garbės daktaro vardas būtų tinkamas jo nuopelnų įvertinimas. Giedroycas mano pasisakymą išklausė tylomis, tik nusistebėjo, kad Hertzas nebaigęs vidurinės mokyklos. Nepraėjo nė dvi dienos, kai Giedroycas man paskambino – jis ruošėsi susitikti su kažkuo iš universiteto ir prašė skubiai parengti raštą dėl garbės daktaro vardo Pawełui Hertzui suteikimo.
Antras pokalbis, staigiu blyksniu išryškinęs Giedroyco istorinį pojūtį, įvyko, kai grįžau iš Londono, susižavėjęs britų Nacionaline portretų galerija. Panašus muziejus būtinai turėtų atsirasti ir Lenkijoje. Tai buvo dar neįmanoma, visuomenės gyvenimą tebevaržė oficiali kontrolė.
Aristokratus, dvarininkus, pramonininkus, pirklius, kūrusius mūsų kultūrą ir civilizaciją, gaubė oficiali (o kartais ir neoficiali) panieka, stengtasi išbraukti juos iš tautos atminties. Toks lenkų muziejus (nesvarbu, kaip jis oficialiai vadintųsi) labai padėtų atgauti ir stiprinti laisvą istorinę atmintį, nevaržomą ideologinių manipuliacijų. Įamžinti praeitį reikia skubėti (puikus Aftanazy’o veikalas yra ir pavyzdys, ir įspėjimas – kai kuriuos jo įamžintus paminklus išgelbėti nuo užmaršties dabar jau būtų per vėlu, o po keliolikos metų situacija bus dar sunkesnė). Toks muziejus, reprezentuojantis plačiai suvokiamą lenkų kultūrą ir jos sąsajas su kitomis kultūromis, turėtų aprėpti ir rytines, ir vakarines žemes, ir lenkų diasporos veiklą, ir kitų tautybių kultūrą, tikėjimą, papročius.
Pasakiau Giedroycui, kad Lenkijos valstybės veikėjai dabar yra jam paklusnūs, taigi, jis – vienintelis asmuo, kuris sugebėtų ne tik pasiekti, kad atsirastų Lenkų atminties muziejus, bet ir užtikrintų, kad ši institucija bus nepriklausoma nuo ideologinio fanatizmo, neapaks nei dešine, nei kaire akimi. Atsakymas mane nustebino ir sužavėjo: „Na taip, tai svarbu, bet kas galėtų to imtis, juk Michało Walickio (24) jau nebėra.“
Niekada nesikalbėjome apie šį puikų XVII a. dailės istoriką, Giedroycas negalėjo žinoti, kad jo pavardė man labai daug sako, aš savo ruožtu nenumaniau, kad Giedroycui ši asmenybė yra svarbi (tiesa, kai Walickis 1949–1953 m. sėdėjo komunistų kalėjime už tai, kad priklausė AK informacijos ir propagandos biurui, Kultura išspausdino Czapskio straipsnį, kuriame istoriką užtarė, bet maniau, kad Giedroycas tada vadovavosi politiniais sumetimais). Dabar paaiškėjo, kad jis įsiminė Walickį kaip įžymų lenkų meno tyrinėtoją, svarios monografijos ta tema autorių ir humanistą, kuris lenkų kultūrą matė kitų kultūrų kontekste, domėjosi jų saitais. Giedroycas sugebėjo staiga, be pasirengimo, atsitiktiniame pokalbyje nurodyti, koks žmogus būtų buvęs tinkamiausias tam uždaviniui vykdyti.
Tą akimirką aiškiai suvokiau, kad mintyse jis nuolat yra lenkų kultūros, jos praeities, jos ateities formų redaktorius, jaučiasi už ją atsakingas ir geba kūrybiškai ją inspiruoti.
Iš knygos Wojciech Karpiński. Twarze. Warszawa. Zeszyty Literackie. 2012. vertė Kazys Uscila.
Apie autorių: Wojciechas Karpińskis (g. 1943) – rašytojas, meno istorikas, literatūros vertėjas ir kritikas, daugelio knygų autorius.
***
1 Jerzy Władysław Giedroyc (Jurgis Vladislovas Giedraitis (1906–2000), Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonis, lenkų politikas, publicistas, leidėjas, Literatūros instituto, mėnraščio Kultura steigėjas ir redaktorius.
2 Polityka – Jerzy’o Giedroyco 1937–1939 m. leistas savaitraštis.
3 Kultura – Jerzy’o Giedroyco Romoje 1947 m. įkurtas, netrukus perkeltas į Paryžių kultūros ir politikos mėnraštis, kurį jis leido ir redagavo iki 2000 m. Pagal Giedroyco valią, jam mirus, Kultura nustojo ėjusi.
4 Józef Czapski (1896–1993), lenkų dailininkas, rašytojas, vienas pagrindinių Kultura bendradarbių.
5 Zofija Hertz (1910–2003), viena iš Literatūros instituto steigėjų, artimiausia Giedroyco bendradarbė.
6 Wacław Zbyszewski (1903–1985), žurnalistas ir publicistas, bendradarbiavęs su Kultura.
7 Mezon Lafitas (Maisons Laffittte) – Paryžiaus priemiestis, kur veikė Literatūros institutas ir Kultura redakcija.
8 Adam Krzyżanowski (1873–1963), ekonomistas, Lenkijos mokslų akademijos prezidentas.
9 Stanisław Kott (1885–1975), istorikas, politikos veikėjas, diplomatas.
10 Stefan Kisielewski (1911–1991), prozininkas, publicistas, kompozitorius.
11 Zygmunt Mycielski (1907–1987), kompozitorius, publicistas, rašytojas.
12 Henryk Krzeczkowski (1921–1985), vertėjas, rašytojas, publicistas.
13 Taternikais vadintas opozicinėje veikloje dalyvavęs jaunimas, per Tatrų kalnus gabenęs Kultura ir kitus draudžiamus leidinius.
14 Kazimierz Wierzyński (1894–1969), poetas, prozininkas.
15 Marek Hłasko (1934–1969), prozininkas.
16 Witold Gombrowicz (1904–1969), rašytojas, dramaturgas.
17 Jerzy Stempowski (1893–1969), eseistas, literatūros kritikas.
18 Józef Wittlin (1896–1976), poetas, prozininkas, vertėjas.
19 Zeszyty Historyczne – Literatūros instituto 1962–2010 metais leistas ketvirtinis žurnalas.
20 Lenkijoje nuo 1935 m. leidžiamas šaliai (įskaitant ir Abiejų Tautų Respubliką) nusipelniusių, jau mirusių asmenybių biografinis žinynas. Iki 2016 m. vasario išėjo 50 tomų, kuriuose įamžinta apie 31 tūkst. asmenybių.
21 Roman Aftanazy (1914–2004), istorikas, bibliotekininkas.
22 PAX – prieškariu susikūrusio radikalių tautininkų judėjimo „Falanga“ 1947 m. įsteigta pasaulietinė draugija, turėjusi savo leidinių, leidyklų.
23 Paweł Hertz (1918–2001), poetas, rašytojas, vertėjas, leidėjas.
24 Michał Walicki (1904–1966), meno istorikas, dailėtyrininkas.
