Pirmoji ciklo „Civitas Vilnensis“ paroda vyko 2012 metais. „Prie Vilniaus temos prisiliesti galima labai įvairiai. Dažniausiai tai daroma per architektūrinę miesto ikonografiją, urbanistinius Vilniaus peizažus. Mus labiau domina žmonės, patys vilniečiai. Vilniečiai dailininkai, kurie labai mėgo keliauti ir į Vilnių parveždavo savo kelionių įspūdžių fiksacijas: Boleslovas Buika, Kazimieras Stabrauskas – iš Romos, Jalmaras Hansonas – iš Krymo, Juozapas Kamarauskas – iš Sankt Peterburgo“, - teigė galerijos vadovė menotyrininkė Simona Makselienė.
Parodos lankytojai išvys vilniečių portretų: Sofijos Romerienės užfiksuota garbaus amžiaus vilnietė, rankose laikanti rožančių, jaunystės tyrumą ir naivumą spinduliuojanti basakojė Vilniaus apylinkių valstietė, pavaizduota Pranciškaus Jurjevičiaus. Įstabus Vilniaus Stepono Batoro universiteto grafiko Jurgio Hopeno portretas, sukurtas jo mokinės Kristinos Vrublevskos.
Įdomūs ir vilniečių tipažai, įamžinti čia kūrusių Juozapo Horydo, Edvardo Karniejaus ir Jono Kačmarkievičiaus. Domina ir etninis Vilniaus spalvingumas: žydų autoriai, su meile įamžinę geto ir žydų kapinių vaizdus bei paskutinius gyvenimo metus Vilniuje praleidęs karaimas Bari Egizas – akademinio portreto virtuozas.
XX amžiaus pradžios vilniečių skonį liudija natiurmorto žanras. Jis iliustruojamas charakteringu Marijano Kuliešos natiurmortu su vaisiais, gėlėm ir porceliano indais. Vilniečių tarpe visada buvo paklausūs lakštai iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Album de Wilna“ ir Napoleono Ordos lituanistinės litografijos. Jas papildo seniausios Vilniaus vedutos – Vilniaus vaizdas iš Georgo Brauno pasaulio miestų atlaso ir Bartolomėjaus Lauvergne vilnietiškos litografijos, kurias Vladas Drėma apibūdino kaip poetiškiausius Vilniaus vaizdus.
Parodoje pamatysime ir Vilniaus universiteto Dailės fakulteto kūrėjo ir pirmojo dailės profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus vario raižinius iš Romos, kuriuose jis kopijavo Nerono „Domus Aureus“ atrastas antikines freskas.
„Parodoje pamėginome atkurti XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių vilniečių meninę aplinką ir skonį. Tokį artimą ir suprantamą. Galbūt todėl, kad mus sieja viena diagnozė: Vilnius mums yra gyvenimo būdas“, - kalbėjo S. Makselienė.
