Režisierius Rolandas Augustinas A. pastatė virš 40 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje („Vedybos“ - 44 spektaklis). J.Miltinio dramos teatre tai penktoji jo premjera.
Tikintiems mistiniais dalykais turėtų būti įdomu, kad likus savaitei iki premjeros susilaužė koją pagrindinį Agafjos Tichonovnos vaidmenį atliekanti Inesa Paliulytė (aktorė pagrindinę N.Gogolio pjesės „Vedybos“ heroję vaidina antrą kartą. Pirmą kartą Agafjos Tichonovnos personažą ji įkūnijo 1998 metais, Kauno valstybinio dramos teatro scenoje).
Režisierius Rolandas Augustinas A. tikino, kad „ne aktorė susilaužė koją, o personažas. Ir tai tapo įdomiu, netikėtu sprendimu, kurio niekada pats nesugalvotum.“
Spektaklyje dalyvauja aktoriai: Inesa Paliulytė, Rimantas Teresas, Vidmantas Fijalkauskas, Lolita Martinonytė, Irena Vasiulytė, Eleonora Matulaitė, Algirdas Paulavičius, Marius Cemnickas, Albinas Kėleris, Jonas Čepulis, Julius Tamošiūnas, Monika Alseikaitė, Inga Talušytė, Jolita Skukauskaitė, Deividas Rajunčius, Gintautas Žiogas, Almantas Vaišnys.
N.Gogolio „Vedybos“ (1841 m.) – paslaptinga rusų klasika. Dramaturgas paliko kūrinio perskaitymo versiją, pavadindamas jį – „visiškai neįtikėtinas dviejų veiksmų įvykis“.
Pirmasis šios N.Gogolio pjesės variantas pasirodė 1833 m., pavadinimu „Jaunikiai“. Išbaigtas kūrinys pasiekė skaitytojus 1835 m., o 1841 m. rašytojas perrašė pjesę ir pakeitė pavadinimą. 1842 m. Sankt Peterburgo Aleksandrijos teatre suvaidintas pirmasis „Vedybų“ spektaklis. Publika nesuprato N. Gogolio pjesės, ypač spektaklio pabaigos. Žiūrovai laukė konkretumo ir realistiškumo. To meto visuomenė negalėjo arba nenorėjo pasijuokti pati iš savęs.
„Dabar aš žinau, ką reiškia būti rašytoju komiku. Menkiausia tiesos užuomina – ir prieš tave sukyla, ir ne vienas žmogus, bet ištisi sluoksniai. Įsivaizduoju, kas dėtųsi, jei aš pavaizduočiau ką nors iš Peterburgo gyvenimo, kurį dabar geriausiai pažįstu. Apmaudu matyti prieš tave sukilusius tuos, kuriuos myli broliška meile.“ (N.Gogolis.)
Didžiojo rusų klasiko Nikolajaus Gogolio gyvenimas ir mirtis apipinta mistinėmis istorijomis, kurios tebesitęsia ir šiandien. Viena jų teigia, kad N. Gogolis sirgo tafofobija - bijojo, jog jį gali palaidoti gyvą, todėl miegojo sėdėdamas. Kita istorija tikina, kad rašytojas sirgo maniakine depresine psichoze, kuri pasireikšdavo dažna nuotaikų kaita.
1845m. N. Gogolis laiške seseriai rašė, kad jo „kūnas niekaip negali sušilti: nei dieną, nei naktį. Veidas – pageltęs, o rankos – ištinusios ir pajuodusios, šaltos kaip ledas...“ Kai kurie literatūros tyrinėtojai įrodinėja, kad rašytojas nusižudė išgėręs gyvsidabrio nuodų. Amžininkai teigia, kad nuo 1852m. vasario pradžios N. Gogoliui paaštrėjo fizinė ir dvasinė liga: jis nebevalgė, atsisakė medikamentų, atsiskyrė nuo visuomenės, sudegino antrąjį „Mirusių sielų“ tomą ir vienišas mirė.
Rašytojas buvo palaidotas 1852 m. vasario 24 d. Maskvoje, Danilovo vienuolyne, o 1931m. perlaidotas Novodevičės kapinėse. Istorikai teigia, kad N. Gogolio perlaidojimo ceremonijos dalyviai išsidalijo rašytojo palaikų likučius „prisiminimui“, nes tokia buvusi sovietinė moralė.
Nikolajus Gogolis išgyveno kankinančią dvasinę dramą, kurioje persipynė religinis fanatizmas ir siaubingos kančios už padarytas nuodėmes. Jis ieškojo žemėje Dievo karalystės, bet tie ieškojimai įgavo iškreiptas formas. Rašytojas vaizdavo ne realius žmones, o juos veikiančias jėgas, pirmiausia melo dvasią, apėmusią Rusiją.
Jis blogai orientavosi realybėje, nepajėgė atskirti tiesos nuo išmonės. N. Gogolio tragedija ta, kad jis niekaip nesugebėjo pavaizduoti Dievo paveikslo žmoguje. Ir tai jį kankino. Jį persekiojo demoniškos, magiškos jėgos. Jo kūryboje nėra gyvų sielų, personažai nepsichologizuoti... nėra meilės žmonėms. Jis buvo apimtas baimių, gyveno pomirtinio atpildo už padarytas nuodėmes košmare.
N. Gogolis pirmasis prakalbo apie velnio buvimą šalia, apie tikrąjį velnio veidą, kuris yra artimas, pažįstamas, realus ir žmogiškas. Toks būna minios veidas, mūsų veidas, kai atsisakome savęs, sutikdami būti tokie, kaip visi. Tam, kad atskleistų tikruosius velnio kėslus ir išgelbėtų pasaulį, rašytojas paaukojo save savo žudančiam juokui. „Ne, jūs juokiatės ne iš savęs, juokiatės tik iš manęs. Visų galimų bjaurasčių rinkinys – manyje, ir tų šlykštybių tokia gausybė, kokios neturi savyje joks kitas mano sutiktas žmogus.
Aš apdovanoju savo veikėjus savo paties nuodėmėmis. Jei kokį šlykštų savo bruožą įkūnydavau kitame asmenyje, įsivaizduodavau jį savo mirtinu priešu, baisiausiai mane įskaudinusiu, persekiodavau jį pykčiu, pašaipa ir visu, kas papuola. Jei kas būtų pamatęs pabaisas, kurias gimdo mano plunksna kūrybinio proceso pradžioje, jis tiesiog sudrebėtų iš siaubo... Aš myliu gėrį, aš jo ieškau ir degu juo, bet nekenčiu savo bjaurasčių. Aš kovoju su jomis ir kovosiu, kol... Ir tepadeda man Dievas.“ (D. S. Merežkovskis)
Artimiausi spektakliai – sausio 5, 7, 15, 21 d.
