Prieš daugybę amžių Senajame Testamente buvo įrašyti tokie žodžiai: ,,Vėjas pučia į pietus ir gręžiasi į šiaurę; pučia šen ir ten, sukdamasis aplinkui, ir grįžta į savo kelius... Kas buvo, tas pat vėl bus, ir kas įvyko, tas pat vėl įvyks – nieko naujo po saule. Jei kas yra, apie ką sakoma: ,,Žiūrėk, tai naujas dalykas“, tai yra jau buvę amžiuose, kurie buvo pirm mūsų“ (Ekleziastas 1, 6. 9–10). Išmintingi žodžiai, bet išmintis, kaip rašoma tame pačiame Ekleziaste, tiksliau – didelis žinojimas, gimdo dar didesnį liūdesį, geriau visa tai sąmonėje apskliausti ir į viską pažvelgti daug paprasčiau. Juk bet kuris žemdirbys, kasdamas bulves, tave patikins, kad tai, ką jis šiemet iškasa – kitos bulvės, verslininkas prisieks, kad tai, ką jis gavo kaip pelną – nauji pinigai, o menininkai įteigs, kad tai, kas sukurta šiemet – yra nauja muzika, nauji vaidmenys, naujos knygos ir taip toliau. Lengviausia įsijungti į bendrą chorą ir patikinti – tai naujas straipsnis.
Viena nedėkingiausių profesijų – meno kritiko, nes kritikuojant tenka aprašinėti tai, kas daug kartų yra buvę ir nuolat kartojasi. Įrodinėdamas, kad įžvelgei ką nors nauja, paprasčiausiai pripažįsti, kad tavo patirtis ribota ir tu kažko nežinai. Gal todėl mūsų spaudoje tiek mažai recenzijų, kultūros reiškinių analizės. Tiesa, kažkur giliai pogrindyje egzistuoja, tiksliau, vegetuoja kultūrinė spauda, kurioje paskutiniai donkichotai atkakliai kapstosi po sezono naujienas, tačiau jų įžvalgas perskaito nebent jų kolegos, suinteresuoti menininkai, kurių darbai tose recenzijose paliečiami, bei saujelė atsitiktinių prašalaičių. Į plačiąsias mases orientuotuose leidiniuose publikuojamos anotacijos ir proginiai straipsneliai, kuriuose apžvalgininkai geriausiu atveju pateikia emocinį ar juslinį įvertinimą, pavyzdžiui, „ši muzika man kelia niežulį“ arba „skaitydamas šią knygą be perstojo čiaudėjau“, ir panašiai.
Iš vasaros pabaigos renginių konteksto išsiskiria pirmą kartą organizuotas roko muzikos festivalis „Be2gether“. Rokas ne vienai kartai buvo laisvės muzika, ypač tų tautų, kurioms teko ilgai tūnoti už geležinės uždangos. Kiek „Be2gether“ festivalis įnešė laisvės į Baltarusijos pasienio miškus ir krūmynus, nepamatuosi, galbūt, kaip pirmą kartą, pakankamai. Tačiau tam tikra prasme lieku skeptikų stovykloje. Rokas, mano galva, ne vien gitarinė muzika, joje turi būti įmontuotas protestas, o to šiuolaikinio Vakarų pasaulio, kartu ir Lietuvos, roko scenos repertuare labiausiai pasigendama. Buvo „Antis“, „Bix“ ir keletas ne tokių žinomų kolektyvų, tačiau jų maišto niekas nepratęsė, tarsi nebūtų prieš ką maištauti. Apie ką dainuoja šiuolaikinis rokas, nužengęs iš MTV ekranų, apibrėžti sunku, o kartu ir labai paprasta – apie bet ką, apie viską ir apie tą patį. Sceninis įvaizdis ir albumų platinimas kur kas svarbiau už idėjas.
Keletą kartų pernai ir šiemet viešėjęs bičiulis iš Baltarusijos paliko keletą šimtų jo šalies pogrindinio roko pavyzdžių. Skambesys neprofesionalus, devynių iš dešimties dainų tekstai nukreipti prieš dabartinį režimą, tematika įvairi – nuo kolchozinės realybės parodijų iki visa gerkle išrėkto įniršio. Prieš penketą metų, kai nelegaliai veikė pankiškasis „Green club“, pasitaikė užsukti tada, kai grojo pankroko grupė iš Baltarusijos. Padarė panašų įspūdį kaip ir mano universitete studijavę jaunuoliai, atvažiavę iš Čečėnijos po antrojo šios šalies karo su Rusija. Pažvelgus į abi šių šalių jaunimo grupes, kurios išoriškai nepanašios, aiškiai matai, kad jie išsprūdę iš kažkokių baisių vietų. Čečėnai – visada pasitempę, lakuotais batais, baltomis kelnėmis, o vaikinai iš Minsko – skustagalviai, vilkintys treningais ir avintys sportiniais bateliais, jokių pankiškų atributų: skiauterių, kiaurų džinsų ar anarchistinės bižuterijos. Priežastis paprasta – norint išgyventi, tenka susilieti su minia, kad OMON gatvėje neidentifikuotų.
Palyginus su „pankuojančiais“ tautiečiais, atsiveria praraja. Mūsiškiai, mėgdžiodami Vakarų madas, ideologiškai kovoja prieš kapitalizmą ir globalizaciją, o baltarusiams kaip tik pirmiausia reikia, kad globalizacija išgriautų sienas ir viską iš esmės jų šalyje pakeistų. Vakaruose antiglobalistai, per didžiojo aštuoneto ekonomikos forumus keliantys riaušes, į tokias „pažangias“ šalis kaip Venesuela, Baltarusija ar Iranas žiūri palankiau. Kita vertus, jei griūtų režimas Minske, ilgai laukti nereikėtų, kol vietos pankai taptų antiglobalistais. Svarbiausia protestuoti, visa kita tėra nežymūs kultūriniai skirtumai.
Kai šalia ką tik griuvusios Berlyno sienos koncertavo „Pink Floyd“, taip pat dvelkė veidmainyste. Ant soclagerio griuvėsų grojo grupė, kurią į šlovę išmetė septintojo dešimtmečio jaunimo banga, kuri laikydama rankose raudonas galvažudžio Mao Zedongo knygeles gatvėse protestavo prieš supuvusias buržuazines vertybes. Minios maištas visada aklas arba toks proginis kaip „Be2gether“ festivalis. Nieko nauja, tegyvuoja sotusis prisitaikėliškas pelningas šiuolaikinis Vakarų rokas. Šiaip ar taip – geriau negu nieko.
Jei įvykiai pasienyje – kaimynams padrąsinti ar sutelkti, tai šią savaitę prie sporto ir pramogų arenos atidengta menininko Tado Gutausko skulptūra krepšiniui, skirta įamžinti saviškių pasiekimus ir stiprinti išvykstančiųjų skinti pergalių kovos dvasią.
Kai alaus darykloms užgynė vienyti tautą, pačiu laiku prisiminta kultūra. Tačiau menas, kad ir kaip būtų gaila, nėra toks paveikus kaip kai kurie gėrimai. Tenka pripažinti, kad šūkis „mus vienija alus ir pergalės“ neištrinamai nusėdo ir sąmonėje, ir, ko gera, pasąmonėje. Sušvelnintas variantas, skelbiantis, esą „mus vienija krepšinis ir pergalės“, skamba ne taip įtikinamai. Vien ginčai, kurių krepšininkų pavardes verta iškalti ant naujosios skulptūros, publiką ne vienija, o skaldo – vien Žydrūnas Ilgauskas kiek savo tėvynėje turi priešų.
Remdamasis asmenine patirtimi, galiu paliudyti, kad ne tik stebėtų rungtynių interpretacijos, bet ir mėgėjiškas krepšinio žaidimas lemia ne tik išnarintus pirštų sąnarius ir sutrenkimus, o ir prakeiksmus, kokiais padorūs žmonės iš niekur nieko nesišvaisto. Tačiau, nepaisant rietenų, vertybių požiūriu bet koks sportas geriau už alų.
O alui kas – uždraudus reklamą apie jį kalbama ir galvojama kur kas daugiau, nei tada, kai nebūdavo jokių suvaržymų. Tas pats ir mene – kai egzistavo cenzūra, jis susilaukdavo daugiau dėmesio. Būčiau už tai, kad retkarčiais kai kurias pačias nepopuliariausias meno šakas, pavyzdžiui, poeziją, profilaktiškai uždraustų – tai jai išeitų į sveikatą, kaip, pavyzdžiui, toje pačioje Baltarusijoje, kur rašytojams, norintiems išsileisti knygą, tenka nueiti kryžiaus kelius. Neabejoju, kad skaitytojų gretos, gal ir ne tiek kiek Baltarusijoje, bet pagausėtų. Akivaizdus pavyzdys – kinas. Per pastaruosius ne visus du dešimtmečius uždaryta dauguma kino teatrų, o susidomėjimas kinu, likusių nenugriautų bei keleto skubotai suręstų kino filmų demonstravimo angarų lankomumas, anot naujausių spaudos pranešimų, pas mus auga sparčiausiai, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Draudimai, prieš kuriuos nublanksta ir švietimo reformos, ir įvairiausios tautos dvasingumo likučių išsaugojimo strategijos, gimdo realią paklausą.
Tokia tad mūsų šalies kultūra – neatsiejama nuo sporto. Tą liudija ir bendras iždas – Kultūros ir sporto rėmimo fondas, į kurio seklius aruodus kapsi centai nuo kiekvieno parduoto alaus butelio.