Cornelius Hellis. Ilga kelionė į J. Bobrowskio Lietuvą

 (4)
Šių metų balandžio 9 dieną bus minimos šimtosios Tilžėje gimusio vokiečių rašytojo Johanneso Bobrowskio (1917–1965) metinės. Kūrėjas dažnai vadinamas paribio kultūros atstovu, kurio knygų atsiradimą lėmė „ne tik lietuviška aplinka, to meto Mažosios Lietuvos gyventojų tautinis margumynas, bet ir karo audros išalinto žmogaus skaudi patirtis ir sielos žaizdos“. Į lietuvių kalbą yra išverstos viena poezijos („Sarmatijos metas“, 1974) ir dvi prozos („Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai“, 1999 ir „Apsakymai“, 2000) šio rašytojo knygos. J. Bobrowskio kūrybinis palikimas aktualus ir šiandien.
Cornelius Hellis
© Asmeninio albumo nuotr.

„Vaikystė – tuomet aš volungę mylėjau“

Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus septyniasdešimtinių metų pusėje aš domėjausi VDR literatūra. Pasaulyje, kur ir knygos virto preke, savitą žavesį skleidė jau vien tai, kad daugelis knygų buvo sunkiai prieinamos. Taigi džiaugiausi vien jau dėl to, kad turėjau abu originalius „Union“ leidyklos eilėraščių rinkinius „Sarmatijos metas“ ir „Šešėlių krašto upės“.

Tuo metu mes turėjome labai mažai informacijos apie Tarybų Sąjungos okupuotą Lietuvos sostinę ir jokių jos atvaizdų; praėjo labai daug laiko, kol gavau VDR išleistą Vilniaus kelionių vadovą.

Kai 1984-ųjų spalį priėmiau pasiūlymą Vilniaus universitete dėstyti germanistiką, jos tapo man itin svarbios. Tuo metu mes turėjome labai mažai informacijos apie Tarybų Sąjungos okupuotą Lietuvos sostinę ir jokių jos atvaizdų; praėjo labai daug laiko, kol gavau VDR išleistą Vilniaus kelionių vadovą.

Tada prisiminiau turįs abu Bobrowskio tomelius ir pirmą kartą perskaičiau tuomet man sunkiai suprantamus ir iki šiol dar paslapčių kupinus eilėraščius. Jie nusėdo mano galvoje ir anksčiau už visą informaciją ir nuotraukas suformavo manąjį Vilniaus įvaizdį.

Johannesas Bobrowskis
Johannesas Bobrowskis
© R. Meliso nuotr.

Vilnius mano gyvenime yra paskutinis miestas, į kurį vedė poezija, Johanneso Bobrowskio poezija. Griuvus geležinei uždangai ir žlugus Tarybų Sąjungai, prieinami tapo visi Europos miestai, atsirado albumų ir kelionių vadovų; o interneto amžiuje turime bet kurios žemės rutulio vietos atvaizdus.

Tačiau apie Vilnių galvoje nešiojausi Johanneso Bobrowskio poezijos vaizdinius, visų pirma knygos „Sarmatijos metas“ eilėraštį „Vilnius“, kuris per visus tuos metus liko su manimi.

Johanneso Bobrowskio ekslibrisas
Johanneso Bobrowskio ekslibrisas
© Povilo Šiaučiūno / epaveldas.lt iliustr.

Vilnius

„Vilniau, putine tu pribrendęs!“ Pirmąją eilutę labai gerai įsidėmėjau, nes man ji yra didžiausia šio eilėraščio paslaptis, prie kurios dar grįšiu.

Svarbiausias eilėraščio kontekstas yra sakmė apie Vilniaus miesto įkūrimą: Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas atkeliavo iš Trakų, tuometinės Lietuvos sostinės, į vietovę, kur į Nerį, Bobrowskio eilėraštyje vadinamą lenkišku vardu Vilija, įteka Vilnelės upė. Ten sapne jis išvydo geležinį vilką ir paklausė vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos, ką šis sapnas galėtų reikšti; tas paaiškino, jog tai esanti užduotis čia įkurti miestą, kuris būsiantis nepaimamas kaip geležinis vilkas.

Eilėraščio įvaizdžiai suskyla į dvi dalis: pirmuosiuose dviejuose posmuose vaizduojamas pirmykštis upių kraštovaizdis palei Njemeną (lenkiškai), Nemuną arba Memelį, kaip jis vadinasi vokiškai, ir palei Nerį. Žvėrys išsigąsta, bet yra integrali dalis šios vienovės, kurią sudaro gamta, Adomas Mickevičius, lenkiškai rašęs Lietuvos poetas, ir tautosaka; dangus yra skarelė, „virpanti / gražiai nuo dainavimo kaimų“.

Trakų salos pilis, šiandien gražiai atstatyta maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusi turistinė atrakcija, tuo metu, kai Bobrowskis rašė šį eilėraštį, buvo „iš pirmykščio mirgėjimo“ iškilę griuvėsiai.

Trečiojo posmo „bet“ žymi kontrastą: dainos yra praeitis, Lizdeika nebedainuoja; o paskutiniame posme figūruoja gamtos, lygumų daina, skausminga ir aitri nuo kraujo. Trakų salos pilis, šiandien gražiai atstatyta maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusi turistinė atrakcija, tuo metu, kai Bobrowskis rašė šį eilėraštį, buvo „iš pirmykščio mirgėjimo“ iškilę griuvėsiai.

Iš kur ši cezūra, kurią įveikia Lizdeikos figūra ir daina? Vyriausiasis pagonių žynys miega mirtinu miegu, o pabaigoje gamta gieda krauju persisunkusią giesmę savo „skardžiu balsu“. Smurtinis krikštas, apibendrintai pasakysiu, čia prilyginamas vėlesniems smurto veiksmams, visų pirma Lietuvos žydų išžudymui. Vokiečių okupacijos metu nužudyti devyniasdešimt keturi procentai Lietuvos žydų – apie du šimtus tūkstančių žmonių.

Ar Bobrowskis sąmoningai kalba miglotai, kad suteiktų tokią interpretacijos galimybę, kuri VDR jam būtų smarkiai atsirūgusi?

Bobrowskio Vilniaus eilėraštis kalba ir apie dar vieną smurtinės mirties variantą: „sūnų kraujas“ sugestijuoja karus (nes nacionalsocialistai nesigailėjo ir moterų bei vaikų). Ar tai prieš šimtmečius vykę karai, ar tai abu lenkų ir lietuvių sukilimai prieš carinę Rusiją, kuri 1795-aisiais, po vadinamojo trečiojo padalijimo, įtvirtino savo valdžią Lietuvoje? Ar galima netgi galvoti apie partizanus – prie šio klausimo dar grįšime – pirmaisiais pokario dešimtmečiais kovojusius prieš tarybinę okupaciją? Ar Bobrowskis sąmoningai kalba miglotai, kad suteiktų tokią interpretacijos galimybę, kuri VDR jam būtų smarkiai atsirūgusi?

Matome tik tai: čia piešiamas poetiškas Vilniaus vaizdas, kuris išgyveno ir klestėjimo metą, bet ir daug smurtinių mirčių, glūdinčių pagonių vyriausiojo žynio balse. Ir kai paskutinėje eilutėje kalbama apie „raudoną ošimą pušų“, aš tai interpretuoju kaip grėsmingą gamtos ženklą.

O ta pradžia – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“, 1984-aisiais pirmą kartą perskaičius eilėraštį, leido naiviai įsivaizduoti miestą, kuriame visur žydi putinai – juos puikiai pažinojau iš vaikystės, kaip vargšų maistą. Vėliau Vilniuje matydamas žydint daugybę augalų, tik ne putinus, pagalvojau, kad šiame eilėraštyje poezija yra teisesnė nei faktinė tikrovė, kaip ir Ingeborgos Bachmann eilėraštis „Bohemija yra prie jūros“ („Böhmen liegt am Meer“) yra teisesnis už geografiją.

Cornelius Hellis
Cornelius Hellis
© Asmeninio albumo nuotr.

Paskui perskaičiau straipsnį, kuris šeivamedyje įžiūrėjo mitologines asociacijas. Deja, straipsnio neradau ir negaliu jo čia įtraukti. Bet, galimas daiktas, yra produktyviau pirmąją eilutę – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“ – skaityti kitų Bobrowskio eilėraščių kontekste. Pavyzdžiui, „Putinų žydėjimas“ („Holunderblüte“) iš rinkinio „Šešėlių krašto upės“. Čia pasirodo žydų kilmės rusų rašytojas Isaakas Babelis, kalbama apie pogromą ir kraujo pėdsaką; ir apie putiną. Eilėraštis baigiamas sušukimu: „Žmonės, putinas / mirs / nuo jūsų užmaršumo“ („Leute es möchte der Holunder / sterben / an euer Vergeßlichkeit“). Dar aiškiau tą pasako paskutinis posmas eilėraščio „Vardai persekiotiesiems“ iš pomirtinio rinkinio „Vėtros ženklai“:

Galop aš duodu jam
vardą putino,
vardą negirdimo, kurs
nunokęs jau
ir pritvinkęs krauju.

Nunokęs ir pritvinkęs krauju – koks įvaizdis, perteikiantis Vilnių ir jo istoriją, smurtines mirtis jo teritorijoje!

Nežinau, ar Johannesas Bobrowskis nors kartą buvo Vilniuje; man prieinamuose jo raštuose ir tekstuose apie šį miestą nieko neradau. Bet jis parašė ne vieną eilėraštį apie Vilnių. Visi jie netilpo net į mano antologiją „Europa erlesen: Vilnius“, kurioje ketinau papasakoti miesto istoriją per literatūrinius tekstus trylika kalbų. „Vilnius“ ten yra – kartu su lietuviškais, lenkiškais ir baltarusiškais tekstais, perteikiančiais padavimą apie Vilniaus įkūrimą.

Nežinau, ar Johannesas Bobrowskis nors kartą buvo Vilniuje; man prieinamuose jo raštuose ir tekstuose apie šį miestą nieko neradau. Bet jis parašė ne vieną eilėraštį apie Vilnių.

Į antologiją taip pat įėjęs eilėraštis iš „Šešėlių krašto upių“ vadinasi „Senas Vilniaus kiemas“ ir vaizduoja vakarinį kraštovaizdį, kuriame vėlgi svarbų vaidmenį vaidina abi miesto upės; o baigiasi eilėraštis primygtinais imperatyvais. „Medinis namas, miškų / gyvenimas ir graži lemtis“ („Holzhaus, der Wälder / Leben und schöne Vergängnis“), taip skamba dvi eilėraščio „Medinis namas virš Vilijos“ („Das Holzhaus über der Wilia“) eilutės; persmelktas biografinių reminiscencijų eilėraštis išsamiai perteikia gyvenimo mediniame name jausmą.

Šis eilėraštis pateko į rinkinį „Sarmatijos metas“, kaip ir gamtoje išskleistos meilės eilėraštis „Prie upės“, kurio pradžia man nuolat skamba ausyse: „Tu atėjai / mėnulio taku, nuo Aušros Vartų / leidaisi žemyn, nuo seno / paveikslo šviesos“ . Aušros vartai, Mergelės Marijos paveikslas vieninteliuose išlikusiuose Vilniaus vartuose, yra viena iš tų retų šventovių, kurią garbina ir katalikai, ir stačiatikiai, ir unitai, vadinasi, lietuviai, lenkai, rusai ir baltarusiai. Jų poetės ir poetai apie tai sukūrė daug eilių, ir netgi Gilbertas Keithas Chestertonas savo atsiminimuose užfiksavo apsilankymą šioje vietoje.

J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
© Pagėgių krašto turizmo informacijos centro nuotr.

Bobrowskio eilėraštyje „Prie upės“ „seno / paminklo šviesa“, regis, krenta ant mergaitės, kurią vyriškas šio eilėraščio subjektas visą dieną kvietė ir kurios laukia prie upės, tai yra prie Vilijos / Neries. Upė ir virš jos praskrendantis paukštis tampa iškeliavimo ir nutolimo ženklais, kurių fone mergaitė taria paskutinius eilėraščio žodžius: „Nenueiki.“

Šiaip vokiečių kalba nėra daug eilėraščių apie šį miestą; jų yra parašę austrų poetai Gerhardas Fritschas ir H. C. Artmannas.

Su „paveikslu Vilniaus vartuos“ ir su upe yra susijęs eilėraštis „Mickevičius“, kuriame sudėtingu būdu inkorporuoti Adomo Mickevičiaus biografijos elementai.

Kai vaikščioju po Vilnių, visada atminties pakrašty dingteli šie Bobrowskio eilėraščiai. Šiaip vokiečių kalba nėra daug eilėraščių apie šį miestą; jų yra parašę austrų poetai Gerhardas Fritschas ir H. C. Artmannas.

Stabteliu prie paminklo, stovinčio tolėliau nuo gatvės ir vaizduojančio moterį su skarele – XX amžiaus pradžios realistinių aplinkos studijų autorę – Žemaitę – kuri būtų galėjusi tapti pasauline rašytoja, jei nebūtų rašiusi vadinamąja „maža“ kalba, ar būtų buvusi laiku išversta.

Eidamas prospektu, kuris carų laikais vadinosi Jurgio prospektu, lenkų okupacijos laikais – Mickevičiaus prospektu, tarybinės okupacijos laiku – Stalino, o paskui Lenino prospektu, o po Nepriklausomybės vadinasi Gedimino prospektu, stabteliu prie paminklo, stovinčio tolėliau nuo gatvės ir vaizduojančio moterį su skarele – XX amžiaus pradžios realistinių aplinkos studijų autorę – Žemaitę – kuri būtų galėjusi tapti pasauline rašytoja, jei nebūtų rašiusi vadinamąja „maža“ kalba, ar būtų buvusi laiku išversta.

Prie jos paminklo galvoju apie apsakymą „Neturėjo geros motinos“, kurį išverčiau, ir apie prozinį tekstą „Atminimo lapas“, kurį, įsižiūrėjęs į fotografiją, apie Žemaitę parašė Johannesas Bobrowskis. Tikriausiai žinote jį iš romano „Lietuviški fortepijonai“, kur šis tekstas patalpintas naujame kontekste.

J. Bobrowskio tetos namas
J. Bobrowskio tetos namas
© C. Hellio nuotr.

Atminimo lapas

Dirbdamas Vilniaus universitete, patyriau nepamirštamą, ypatingą akimirką: mano kolega Christine Steinmetz, atvykusi čia iš Greifsvaldo universiteto, surengė Horsto Seemanno režisuotos Bobrowskio romano „Levino malūnas“ ekranizacijos peržiūrą. Tai buvo akstinas pagaliau perskaityti ir romaną; kai prieš kelis mėnesius pakartotinai jį perskaičiau, naujai išleistą „Wagenbacho“ leidyklos, mane iš naujo sužavėjo savita, sakytinėmis formomis besinaudojanti diskurso technika, kur pasakotojas diskutuoja su savo personažais ir apie juos.

Tarybinėje eroje užsieniečiams buvo uždrausta lankytis beveik visoje Lietuvoje, tačiau man vis dėlto pavyko nuvykti į Kauną – su leidimu, su palyda ir be nakvynės.

Laikas man palikti Vilnių. Tarybinėje eroje užsieniečiams buvo uždrausta lankytis beveik visoje Lietuvoje, tačiau man vis dėlto pavyko nuvykti į Kauną – su leidimu, su palyda ir be nakvynės. Bobrowskio eilėraštį „Kaunas 1941“ perskaičiau daug vėliau.

Dvejus metus dėstęs Vilniaus universitete, vėl į Lietuvą atvykau tik 1989-ųjų lapkritį ir per Tarybų Lietuvos televiziją išvydau Berlyno sienos griuvimą. Dabar jau galėjau keliauti po visą kraštą, tad užsukau į Raseinius. „Aš esu iš Raseinių“ („Ich bin aus Rasainen“), taip skamba pirmoji Bobrowskio eilėraščio „Žydų prekiautojui A. S.“ („An den jüdischen Händler A. S.“) eilutė. Johannesas Bobrowskis ir žydai – svarbi tema.

Į Tilžę pakliūti, aišku, negalėjau ir 1989-aisiais, bet būtinai norėjau pamatyti šį miestą – miestą, kuriame Bobrowskis gimė, kur vyksta dalies romano „Lietuviški fortepijonai“ ir apsakymo „Rainfarn“ veiksmas.

Į Tilžę pakliūti, aišku, negalėjau ir 1989-aisiais, bet būtinai norėjau pamatyti šį miestą – miestą, kuriame Bobrowskis gimė, kur vyksta dalies romano „Lietuviški fortepijonai“ ir apsakymo „Rainfarn“ veiksmas.

Daug negalvoję lietuviai pasiėmė mane į trumpą iškylą Kaliningrado sritin. Žinoma, romano veiksmo vietų neradau, nes miestas man buvo nepažįstamas, o vokiško žemėlapio neturėjau.

Martyno Jankaus spaustuvė
Martyno Jankaus spaustuvė
© C. Hellio nuotr.

Klausinėdamas apie Bobrowskį, būčiau išsidavęs, negalėjau pasirodyti esąs užsienietis; o ir šiaip kas gi tuometinėje Tilžėje būtų galėjęs ką nors papasakoti apie Bobrowskį. Galėjau tik panirti į šio miesto atmosferą – jis buvo tiesiog siaubingai apleistas. Kartą palaikiau žmonių būstą tvartu.

Galėjau tik panirti į šio miesto atmosferą – jis buvo tiesiog siaubingai apleistas. Kartą palaikiau žmonių būstą tvartu.

Tik 1999-aisiais vertėjų konferencijos metu įvyko ilgai laukta viešnagė – aš apsilankiau Kuršių nerijoje. Šiame europiniu mastu unikaliame kraštovaizdyje baigiasi Bobrowskio „Senprūsių elegija“ ir daugiausia čia vyksta eilėraščio „Neringos žvejų žmonos“ veiksmas.

2011-aisiais suplanavau lietuvišką dalį kelionės, kuri nuo Vienos per Dancigą (Gdanską) ir Karaliaučių, ir per visą Kuršių neriją, o vėliau palei Nemuną turėjo nuvesti į Kauną ir vėl atgal į Lenkiją. Žvalgydamas maršrutą išsinuomojau automobilį, atvažiavau į Šilutę – senąjį Haidekrugo miestelį, ir šalia Šilutės aptikau dvarą, kuriame gimė Hermannas Sudermannas ir kuriame veikė jam skirtas muziejus.

Miniu Sudermanną todėl, kad jo „Lietuviškos istorijos“ pasakojimo technikos požiūriu – lyginant su Bobrowskiu – man pasirodė nuobodžios, daugių daugiausia vertingos kaip specifinės gyvenimo formos dokumentai. Man netgi atrodė, kad Bobrowskis būtų iš jo šaipęsis ar netgi niekinęs, kol Christopho Meckelio reikšmingoje atsiminimų knygoje neperskaičiau, kad Bobrowskis savo prozą patalpino trikampyje tarp Sudermanno, Roberto Walserio ir Isaako Babelio.

Beje, šioje kelionėje aptikau namą, ant kurio parašyta, kad čia gimė vokiečių-lietuvių mokslininkas Vilhelmas Storosta-Vydūnas, kurį sutinkame „Lietuviškuose fortepijonuose“. Name gyvenantys žmonės man papasakojo, kad iš tiesų gimimo vieta nėra visiškai aiški, bet kadangi atvyksta vis daugiau vokiečių ir teiraujasi Vydūno, teko kur nors pakabinti atminimo lentą.

Name gyvenantys žmonės man papasakojo, kad iš tiesų gimimo vieta nėra visiškai aiški, bet kadangi atvyksta vis daugiau vokiečių ir teiraujasi Vydūno, teko kur nors pakabinti atminimo lentą.

Toliau keliaudamas pasiklydau ir neberadau kelio į vaikystės kaimą Vilkyškius / Wilkischken, kur Bobrowskis praleido vaikystę. Tačiau ilgai stovėjau prie Luizos tilto ir liūdnai žiūrėjau į Tilžę kitoje upės pusėje. Ant šio senovinio kelio dabar stovi rusų pasieniečiai, o aš neturėjau Kaliningrado srities vizos. Be to, buvo akivaizdu, kad negalėsiu Tilžėn nuvesti ir turistų grupės, nes mes juk ketinome keliauti per rusišką nerijos dalį, tad dar kartą pereiti sieną būtų buvę brangu, taip pat užimtų daug laiko.

Tačiau svarbiausias šios kelionės išgyvenimas buvo ankstyvos vasaros vakaras prie Nemuno, šalia senojo Rusnės švyturio. Užgesti nenorinti šviesa, pakrantės ugnys ir naktinės paukščių giesmės man buvo tarsi juslinė iniciacija į Bobrowskio panemunių kraštovaizdį, atsispindintį eilėraštyje „Nemunas“. Šis eilėraštis priklauso prie poeto žinomiausių, todėl pasirinkau kitą eilėraštį, kuriame Bobrowskis prikelia savo vaikystę – ir kad žinotumėt, iš kur paėmiau savo esė pavadinimą.

J. Bobrovskio gimnazija
J. Bobrovskio gimnazija
© C. Hellio nuotr.

Vaikystė

2011-ųjų rugpjūtį mes leidomės į sumanytą kelionę. Kaliningrade kartą prisiminiau Bobrowskį, bet nieko apie jį nepapasakojau. Tai buvo didelė klaida, nes Karaliaučiuje jis lankė gimnaziją, susiformavo intelektualiniu, muzikiniu ir religiniu požiūriu; čia vyksta jo prozos teksto „Epitafija Pinavui“ veiksmas.

Tačiau man buvo didelis įvykis vien tai, kad galėjau apskritai išvysti šį miestą ir įvertinti jo fantastinę rekonstrukciją, ruošiantis 750 metų jubiliejui 2005-aisiais. Man viskas sukosi apie Kantą, apie jo kapą. Tačiau nuo jo būtų buvę visai netoli iki Bobrowskio Senamiesčio gimnazijos; galų gale juk Kantas pasirodo ir „Epitafijoje Pinavui“. Deja, laiko Kaliningrade neužteko, kad apie tai priminčiau.

Nelengva buvo ir Lietuvoje, ant Rambyno / Rombinus kalno. Savo grupei turėjau pasakoti ir apie lietuvių pagonybę, apie dievą Perkūną ir šios šventos vietos reikšmę. Įstengiau tik nurodyti Bobrowskio „Lietuviškus fortepijonus“, vokiečių kalba parašytą romaną, kuriame kaip jokiame kitame glaudžiai susiliečia lietuvių ir vokiečių istorijos.

Jame taip pat į šviesą išvedamas pirmasis didis lietuvių rašytojas Kristijonas Donelaitis, kuris savo epe „Metai“ anksčiau už Klopstocką pasinaudoja antikiniu hegzametru – tačiau ne tam, kad kalbėtų prakilnybes, bet kad stačiokiškumo nesibaiminančia kalba pasakotų apie neturtingų valstiečių gyvenimą.

Operoje, kurią komponuoja romano „Lietuviški fortepijonai“ personažai, ir kurią ketinama pastatyti, Donelaitis tampa tiek vokiškam, tiek lietuviškam nacionalizmui priešpriešinama figūra. Romane taip pat pasirodo Tolminkiemio kaimas, kuriame dirbo evangelikų parapijos kunigas Donelaitis.

Šiandien Tolminkiemis atsidūręs Kaliningrado srityje, bet lietuviai vėl turi galimybę ten puoselėti Donelaičio atminimą, visų pirma per kiekvienais metais vykstančio festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymus.

Šiandien Tolminkiemis atsidūręs Kaliningrado srityje, bet lietuviai vėl turi galimybę ten puoselėti Donelaičio atminimą, visų pirma per kiekvienais metais vykstančio festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymus. Aš gi net ir 300-ųjų Donelaičio gimimo metinių išvakarėse neaplankiau šio kaimo, Bobrowskio minimo eilėraštyje „Tolminkiemio kaimas“.

Galiausiai turiu prisipažinti, kad nemačiau dar kelių Bobrowskio vietų: nebuvau Daube, toje ypatingoje vietovėje kairiajame Nemuno krante, kurį mielai lankydavo tilžiečiai ir kuris davė vardą Bobrowskio eilėraščiui „Daubas“, nebuvau ir Skuode prie Latvijos sienos, kuriame vyksta apsakymo „Lietuviška poringė“ veiksmas. Ši istorija yra svarbi Bobrowskio kūrybos dalis turinio požiūriu, nes čia jis kalba apie carų valdymo patirtį nuo 1795-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo.

Galbūt sumanymas savo požiūrį į Bobrowskį perteikti remiantis vien tam tikromis vietomis nėra pats geriausias, nes kai kurie jo apie Lietuvą kalbantys tekstai nėra susieti su konkrečia vietove, pavyzdžiui, eilėraščiai „Lietuvių šulinys“, „Lietuvių dainos“ arba savo lakoniškumu didelį įspūdį paliekantis apsakymas, vaizduojantis seną lietuvę, kurios sūnus emigravo į Ameriką.

Taip pat ir prozinis tekstas „Pelėdikė“, kuris akivaizdžiai parodo, kaip smarkiai Bobrowskiui rūpėjo jo vaikystės kraštovaizdis su jam būdingomis gyvenimo formomis, nors konkreti vieta nenurodyta.

Kad mano priekaištas sau svarbus, tačiau ne visai teisingas, supratau šių metų birželį, kai su Rasa Balčikonyte, gera drauge iš Lietuvos kultūros ministerijos, aplankiau Bobrowskio vaikystės vietas – Vilkyškius ir Mociškes, Jūros ir Mituvos paupius. Važiavome iš Vilniaus pro Kauną palei Nemuną ir panemunės pilis.

Dar labiau nei savitas upės kraštovaizdis mane žavėjo tai, kad vėl esu Prūsų Lietuvoje – tame krašte, kuris nepriklausė Lietuvos–Lenkijos Respublikai, taigi nepriklausė ir carinei imperijai, po 1863–1864 metų sukilimo iki 1904-ųjų metų draudusiai spausdinti lietuviškas knygas ir dėstyti mokyklose gimtąja kalba.

Dar labiau nei savitas upės kraštovaizdis mane žavėjo tai, kad vėl esu Prūsų Lietuvoje – tame krašte, kuris nepriklausė Lietuvos–Lenkijos Respublikai, taigi nepriklausė ir carinei imperijai, po 1863–1864 metų sukilimo iki 1904-ųjų metų draudusiai spausdinti lietuviškas knygas ir dėstyti mokyklose gimtąja kalba.

Čia, Mažojoje Lietuvoje, pasirodė pirmoji lietuviška knyga, 1547-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Liuterio katekizmo vertimas, čia buvo spaustuvės, iš kurių knygnešiai keturiasdešimt metų į Lietuvą kontrabanda gabeno lietuvių literatūrą.

Cornelius Hellis. Ilga kelionė į J. Bobrowskio Lietuvą
© Mėnraščio "Metai" logotipas

Vienoje iš spaustuvių aplankėme įspūdingą muziejų. Vis pagalvoju: tas, kuris nepažįsta šio kraštovaizdžio ir jo istorijos – laisvo lietuvių kalbos ir kultūros vystymosi Prūsijoje iki Bismarcko Kultūrkampfo, Lietuvos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1923-iaisiais ir t. t., kuris nežino, koks čia vyko vokiečių ir lietuvių kultūrų persipynimas, kuris nežino, kas buvo Aleksandras Kuršaitis, paskutinis Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininkas (šiai draugijai priklausė ir prancūzų kalbininkas struktūralistas Ferdinandas de Saussure’as), per karą ir tremtį išgelbėjęs savo keturtomio „Lietuvių–vokiečių žodyno“ rankraštį ir saugojęs jį iki paskutinės savo gyvenamosios vietos Bavarijoje, netoli sienos su Tiroliu; praėjus ketvirčiui amžiaus po mirties pirmąjį tomą išleido „Vandenhoeck & Ruprecht“ leidykla Giotingene (esu turbūt vienintelis žmogus Austrijoje, kuris jį turi). Kas viso to nežino, nepažįsta kraštovaizdžio – bet čia kalba eina apie kur kas daugiau nei kraštovaizdį – kuriame užaugo Johannesas Bobrowskis, kaip jis gali suprasti jo didingą romaną „Lietuviški fortepijonai“?

Persmelkti šio kraštovaizdžio, iš muziejaus nuvažiavome į netolimus Bitėnus, ten kapinėse guli Lena Grigolaitytė, kurios pasakojimą apie savo gyvenimą knygoje „Rojaus kelias“ įamžino Ulla Lachauer. Netoli nuo Grigolaitytės palaidotas Vydūnas.

Bet labiau nei apie kapus aš galvojau apie Bobrowskio apsakymą „Lipmanų Leiba“, vaizduojantį prefašistinį antisemitizmą, kuris žydui Lipmanui kainuoja gyvybę. Skausmingai atsitiktinė jo mirtis išryškina, koks trapus yra kūnas, kaip lengvai užgęsta gyvybė.

Bet labiau nei apie kapus aš galvojau apie Bobrowskio apsakymą „Lipmanų Leiba“, vaizduojantį prefašistinį antisemitizmą, kuris žydui Lipmanui kainuoja gyvybę. Skausmingai atsitiktinė jo mirtis išryškina, koks trapus yra kūnas, kaip lengvai užgęsta gyvybė. Dėl šito atsitiktinumo šiurpas yra skausmingas, nors apie jį jau žinoma.

Pavyzdžiui, „Pelių puotoje“ nacistinę Lenkijos okupaciją, kuri žydui kainuos gyvybę, Bobrowskis perteikia vaizduodamas nedidelę Moizės Trumpeterio parduotuvėlę ir joje šokančias peles. Bobrowskio proza užima kvapą; sunku atsiplėšti nuo jos tylių katastrofų.

Bitėnuose vyksta ir romano „Lietuviški fortepijonai“ veiksmas. Antrajame skyriuje skaitome:
„Rytoj faterlandiškoji moterų draugija švenčia savo metinį jubiliejų, Bitėnuose, o lietuviai rytoj švenčia savo Vytautą, ant Rambyno kalno. Tai visai skirtingi dalykai, o tarp abiejų vietų žaliuoja dviejų šimtų metrų pieva, ten žmonės įsikuria pramogauti, ten suvažiuoja vežimais, ten gali ir vaikai pažaisti; per pievą vieni traukia iš smuklės į kalną, kiti atvirkščiai…“

Tačiau tas abipusis kursavimas pirmyn ir atgal pasidaro pavojingas, čia vienas prieš kitą stojasi du panašiai struktūruoti nacionalizmai, ir dėl šios prarajos žlunga Donelaičio opera, žlunga aktualizavimas kunigo ir poeto, kuriam rūpėjo ne tautos, o valdžios santykiai, kaip konstatuoja operos libreto autorius profesorius Fogtas.

Iš Bitėnų mes nukakome į Vilkyškius, tikrąjį mūsų kelionės tikslą. Mat čia yra ne tik evangelikų bažnyčia, kurioje vasaromis vaikystėje lankėsi Bobrowskis, ne tik jau keleri metai jo vardu pavadinta gimnazija, kurios mokytojai mus priėmė, bet ir Bobrowskio muziejus. Vienintelis muziejus.

Kaip tik čia iš Berlyno priemiesčio Fridrichshageno buvo perkeltas rašytojo darbo kambarys, čia jį nuo 2013-ųjų galima apžiūrėti.

Visur informacinės lentelės, rodomi dokumentai, pavyzdžiui, vestuvių liudijimas.

Galvoje netelpa, kad čia, šitame mažame lietuviškame miestelyje su maždaug aštuoniais šimtais gyventojų, pagaliau atsidūriau Bobrowskio darbo kambaryje, su kuriuo mane supažindino Gerhardo Wolfo knyga „Kambario aprašymas“ („Beschreibung eines Zimmers“), matau Bobrowskio knygas ir velvetines kelnes, su kuriomis jis užfiksuotas ne vienoje fotografijoje.

Cornelius Hellis ir Antanas Gailius
Cornelius Hellis ir Antanas Gailius
© Asmeninio albumo nuotr.

O paskui netikėtai atsiduriu prie Bobrowskio klavikordo. „Kai jam prastai sekdavosi, – rašo Christophas Meckelis „Atsiminimuose apie Bobrowskį“, – jis atsisėsdavo prie klavikordo ir nusiramindavo grodamas Haydną ir Buxtehude’ę, draugų buvimas jo netrikdė.“ Galvoju apie Bobrowskio prie klavikordo nuotraukas, jos mane visada jaudino, nes jaučiausi jam ypač artimas dėl jaunystės obsesijos vargonams ir vargonavimui.

O dabar stoviu prie to klavikordo ir galiu jį paliesti. Taip, galite pagroti, atsako į mano klausimą, bet aš išspaudžiu tik keletą garsų – iš gėdos, kad dabar gerai nebegroju, ir todėl, kad šią intymią akimirką negaliu būti vienas. Tačiau išgirstu švelnų, prislopintą instrumento skambesį. Niekada negalvojau, kad taip priartėsiu prie Johanneso Bobrowskio kaip žmogaus.

Esu sujaudintas, kad šiuo muziejumi Bobrowskis grįžo į kraštovaizdį, kuris poetine ir asmenine prasme yra jo kaip joks kitas. Bet tuo pat metu esu pasipiktinęs: negi Berlynas, negi Vokietija abejingai stebėjo, kaip išvežamas vieno svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės autorių darbo kambarys, kuriame vyko tiek daug rašytojų susitikimų, kuriame įsikūnijusi literatūros istorija? Ar miestas ir valstybė manė, jog neverta dėti pastangų, kad jis liktų Berlyne? Kas iš Lietuvos, o juo labiau – Vokietijos, aplankys šią nuošalią vietą, beveik nepasiekiamą viešuoju transportu?

Nusiperku sūrio, kad namo parsivežčiau nors truputį šio kraštovaizdžio skonio. Ir apsidžiaugiu, „Vikipedijoje“ perskaitęs, kad prie šio sūrio išradimo prisidėjo ir emigrantai iš Zalcburgo.

Lietuvoje šis miestelis labiausiai žinomas dėl savo pieninės. Sustojame prie jos, aš būtinai noriu nusipirkti „Tilžės“ sūrio. Juk Vilkyškiuose sakoma, kad „Tilžės“ sūris iš tikrųjų buvo sukurtas čia, o tokį pavadinimą gavo tik todėl, kad jį gamino pirmiausia Tilžei. Nusiperku sūrio, kad namo parsivežčiau nors truputį šio kraštovaizdžio skonio. Ir apsidžiaugiu, „Vikipedijoje“ perskaitęs, kad prie šio sūrio išradimo prisidėjo ir emigrantai iš Zalcburgo.

Zalcburgiškiai „Lietuviškuose fortepijonuose“ minimi dukart. Vilkyškių viduryje prie kelio stovi paminklas šiems protestantams, išvarytiems Zalcburgo arkivyskupų.

Taip viskas susiję šiame mažame miestelyje netoli liūdnos sienos su Kaliningrado sritimi, sienos, perskiriančios per šimtmečius suaugusį kultūrinį regioną: sūris, Bobrowskio romanas ir mano zalcburgietiška tėvynė.

Keliaujame dar toliau, į Mociškes, iš išorės apžiūrime namą, kuriame užaugo Johanna Buddrus ir kuriame Bobrowskis ją vedė. Galime užeiti į namą, kuriame gyveno Bobrowskio teta. Jame dabar gyvenanti moteris iš pradžių nežinojo, į kokį namą įsikėlė. Ji yra Johaneso Bobrovskio gimnazijos matematikos mokytoja ir prisipažįsta mums iš tiesų nelabai artimai bendraujanti su poezija. Kuriam galui dabar šifruoti tai, ką kitas užšifravo, sako ji.

Tačiau su Bobrowskiu jos santykis kitoks. Su mokiniais ji darė projektą: fotografiškai dokumentavo išlikusias rašytojo prozos ir poezijos veiksmo vietas Vilkyškių apylinkėse.

J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
© J. Nasso nuotr.

Kai vakaro sutemose grįždami atgal mes pervažiuojame Jūrą, vėl prisimenu Bobrowskio eilėraštį apie šią upę.

Apie vidurnaktį parsirandame į Vilnių. Tačiau mano kelionė pas Bobrowskį baigsis tik rugsėjo 2-ąją, per penkiasdešimtąsias jo mirties metines, Berlyne; nes į Vilkyškius keliavau būtent dėl mano paties sumanyto Bobrowskio vakaro Berlyno katalikų akademijoje. Pranešimas vertė apmąstyti rašytojo vietas ir kraštovaizdžius.

Jo paties santykį žymi įtampa, kurią beveik teziškai parodo pirmojo ir paskutiniojo „Sarmatijos meto“ eilėraščių pavadinimai: „Šauksmas“ („Anruf“) ir „Atsisakymas“ („Absage“). Šauksmas – tai šaukimasis to kraštovaizdžio, kuriame Bobrowskis užaugo ir kuris jam visą gyvenimą rūpėjo (tą ypač intensyviai rodo prozinis tekstas „Pelėdikė“).

Šioje erdvėje vaikystės bei jaunystės patyrimai (ir daugiakultūrio sugyvenimo tradicija) susiję su vokiečių agresija. Bobrowskis ją padarė savo tema, matė ją savo kraštovaizdžiuose: smurto istoriją nuo Vokiečių ordino suplanuotų masinių žudynių – galima kalbėti apie prūsų tautos genocidą – iki Antrojo pasaulinio karo.

Bet jau „Šauksmas“ baigiasi atsisakymu, supratimu, kad „Tu tapsi svetimas. Greit“ („Du wirst ein Fremder sein. Bald“). Kita vertus, „Atsisakymas“ yra persmelktas neatšaukiamos sąsajos su šia erdve: „Ten / aš buvau. Sename laike. / Naujas niekada neprasidėjo“ („Dort / war ich. In alter Zeit. / Neues hat nie begonnen“). Tokia paskutinio eilėraščio posmo pradžia.

Šauksmas išplečia vaikystės kraštovaizdį iki sarmatiškos erdvės: Vilnius ir Novgorodas, tai miestai, kurių šaukiamasi. Rusijon Bobrowskis pateko kaip Vermachto kareivis. Šioje erdvėje vaikystės bei jaunystės patyrimai (ir daugiakultūrio sugyvenimo tradicija) susiję su vokiečių agresija. Bobrowskis ją padarė savo tema, matė ją savo kraštovaizdžiuose: smurto istoriją nuo Vokiečių ordino suplanuotų masinių žudynių – galima kalbėti apie prūsų tautos genocidą – iki Antrojo pasaulinio karo.

Laurynas Katkus
Laurynas Katkus
© R. Danisevičiaus nuotr.

Kaip tik tai yra Bobrowskio nuopelnas – kad tematizuodamas praeitį nerodė pirštais į kitus, bet kritikavo savo gyvenimą, savo aplinką: kaip vokietis – Vokietiją, kaip krikščionis – krikščionybės smurto istoriją. Pasinaudojant vieno Ingeborgos Bachmann eilėraščio citata, tai galima pavadinti „drąsa draugo akivaizdoje“ („Tapferkeit vor dem Freund“).

Būtent tokia perspektyva šitoje esminėje vietoje, man regis, aptemdo žvilgsnį. Kartą Bobrowskis nusakė savo temą kaip „vokiečiai ir Europos Rytai“; bet jis pražiūri, kad šitie Rytai anaiptol nėra homogeniški ir kad Vokietija čia nebuvo vienintelis agresorius. Juk ne viena Prūsija 1795-aisiais panaikino Lietuvos–Lenkijos valstybę, o pasidalijo ją su Habsburgų monarchija ir carine Rusija; ir asmeninės bei politinės laisvės arba mažumų teisių požiūriu carų valstybėje sąlygos buvo neabejotinai prasčiausios.

Vermachtą čia pasitiko su gėlėmis ir dainomis ne todėl, kad visi buvo fašistai, o todėl, kad jis sustabdė deportacijų į Sibirą traukinius, kurie riedėjo iki pat paskutinės nakties prieš įsiveržimą; ir todėl, kad Vokietija, po Pirmojo pasaulinio suvaidinusi tokį reikšmingą vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, atrodė paskutinė viltis atstatyti savo valstybingumą.

Kaip gali Bobrowskis istorinėje perspektyvoje visas slavų tautas minėti kartu? – Lenkija nemažai nukentėjo valdoma Rusijos. O po Hitlerio–Stalino pakto Tarybų Sąjunga okupavo tris Baltijos valstybes. Vermachtą čia pasitiko su gėlėmis ir dainomis ne todėl, kad visi buvo fašistai, o todėl, kad jis sustabdė deportacijų į Sibirą traukinius, kurie riedėjo iki pat paskutinės nakties prieš įsiveržimą; ir todėl, kad Vokietija, po Pirmojo pasaulinio suvaidinusi tokį reikšmingą vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, atrodė paskutinė viltis atstatyti savo valstybingumą.

Ar vokiečių kaltės gvildenimas neleido Bobrowskiui realistiškai įvertinti Rusijos vaidmens? Nenuostabu, kad klausimus šia kryptimi kėlė kaip tik lenkų germanistas Karolis Sauerlandas.

Mano kertinis klausimas: „Sarmatija“ yra vėlyvosios antikos vardas – ar apskritai buvo prasminga jį aktualizuoti? Kada gi lenkai ir lietuviai, ir rusai gyveno toje pačioje dvasinėje ir kultūrinėje erdvėje? Koks tas bendras vardiklis, jungiantis nepaisant skirtingų istorinių bei politinių patyrimų ir religinių konfesijų?

J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
J. Bobrowskiui skirta ekspozicija Vilkyškiuose
© Pagėgių krašto turizmo informacijos centro nuotr.

Šie klausimai kūriniams veda prie klausimų biografijai: kaip tuo metu, kai tūkstančiai žmonių iš vietų ir kraštovaizdžių, kuriuose įsišaknijusi jo literatūra, kentėdami pražuvo Sibiro lageriuose, net nenuteisti teisme, kaip tuo metu antifašistinėse Stalino Tarybų Sąjungos mokyklose Bobrowskis galėjo tapti „komunistu“, kaip ne kartą pareiškė laiškuose?

Bobrowskis paskutinį kartą lankėsi Vilkyškiuose 1944-aisiais per Kalėdas. Ar jis pritarė Tarybų Sąjungos įvykdytai jo tėvynės okupacijai?

Ar įmanomas dalykas, kad Bobrowskis nieko apie tai nežinojo? Kas jį paskatino VDR angažuotis būtent vokiečių–sovietų draugystei? Bobrowskis paskutinį kartą lankėsi Vilkyškiuose 1944-aisiais per Kalėdas. Ar jis pritarė Tarybų Sąjungos įvykdytai jo tėvynės okupacijai? Ar jis sąmoningai kai kuriuose tekstuose, kaip antai pradžioje cituotame eilėraštyje „Vilnius“, rašė taip neaiškiai, kad būtų galima išskaityti ir šitas patirtis?

Šioje erdvėje Rusija per paskutinius šimtmečius visada buvo engėjas ir agresorius – ir tokia liko iki šiol, kaip rodo tarptautinę teisę pažeidžianti Krymo okupacija. Vokietija, taip pat Austrija išmoko prisiimti atsakomybę už savo istoriją, o Rusijai tai yra svetima, svetimiau nei bet kada.

Nežinau atsakymo į šiuos klausimus, tačiau Bobrowskio sarmatiška erdvė verčia mane juos kelti. Šioje erdvėje Rusija per paskutinius šimtmečius visada buvo engėjas ir agresorius – ir tokia liko iki šiol, kaip rodo tarptautinę teisę pažeidžianti Krymo okupacija. Vokietija, taip pat Austrija išmoko prisiimti atsakomybę už savo istoriją, o Rusijai tai yra svetima, svetimiau nei bet kada.

Be abejo, tai jau tikrai ne tas laiko horizontas, kuriame kūrė Bobrowskis. Ir jei reikia įrodymo, kad savo literatūroje nagrinėdamas vokiečių kaltės istoriją jis elgėsi teisingai ir reikšmingai, – pakankamas įrodymas yra faktas, kad jo „Senprūsių elegija“ nebuvo išleista Vakarų Vokietijoje. Norėčiau taip pat pabrėžti, kad mano klausimai liečia bendrą „Sarmatiško divano“ koncepciją ir konkrečias Bobrowskio ištaras, bet nekvestionuoja atskirų tekstų vertės.

Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
© C. Hellio nuotr.

Nes dėl to nėra jokių abejonių: Johannesas Bobrowskis lieka stiprus ir savitas Rytų Europos kraštovaizdžių ir patyrimų balsas vokiečiakalbėje literatūroje tarp 1945-ųjų ir 1989-ųjų. Niekas negali prilygti jo odžių tradiciją tęsiančiai lyrikai ir sakytinio pasakojimo suformuotam naratyvui, kur pasakotojas diskutuoja su personažais ir įtraukia į diskusiją ir skaitytoją.

Mano kelionė pas jį ir su juo dar nesibaigia – ne tik todėl, kad neaplankytos liko kai kurios su rašytoju susijusios vietos, bet ir todėl, kad vis iš naujo skaitysiu jo tekstus. Jis lieka mano vieninteliu sąjungininku prieš vokiečiakalbiuose kraštuose vyraujantį tarsi pateisinamą jo vaikystės kraštovaizdžių, jų istorijos ir literatūros neišmanymą.

Laukiu 2017-ųjų, kai Bobrowskis ir Lietuva vėl įžengs į kultūrinio vokiečiakalbių kraštų pasaulio centrą: tų metų balandžio 9-ąją švęsime šimtąjį Johanneso Bobrowskio gimimo jubiliejų, o dar kovą Lietuva bus Leipcigo knygų mugės svečias – koks puikus susitikimas!

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

C. Hellis – austrų rašytojas ir vertėjas (g. 1953), išvertęs į vokiečių kalbą daugybę lietuvių klasikos ir šiuolaikinių autorių kūrybos (Vienuolio, Žemaitės, M. Katiliškio, R. Gavelio, J. Ivanauskaitės, R. Granausko, J. Erlicko, M. Ivaškevičiaus, R. Šerelytės, A. A. Jonyno, V. Bložės ir kt.)

L. Katkus (g. 1972) – rašytojas, eseistas ir vertėjas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Viešosios pirtys Tokijuje: kaip sudominti jaunimą? (2)

Užsukus į vieną iš Tokijo viešųjų pirčių nuo šiol bus galima ne tik nusiprausti, bet ir išklausyti paskaitos. Mokymo užsiėmimų rengėjai tikisi, kad jų įgyvendinta iniciatyva ne tik padės žmonėms laisviau bendrauti, bet ir pritrauks daugiau jaunų žmonių bei atgaivins nykstančias viešųjų pirčių tradicijas.

Eidama devyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus mirė poetė B. Liniauskienė (3)

Lietuvos rašytojų sąjunga su liūdesiu praneša, kad gegužės 28 dieną Kretingoje, eidama devyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus mirė vyriausiosios kartos poetė, iškili pedagogė, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – ekspertė, pokario partizanų ryšininkė, Kretingos Garbės pilietė Bronė Liniauskienė.

Pamokos bel canto tėvynėje įkvėpė pasitikėjimo savimi (5)

Solistė Viktorija Miškūnaitė prieš „Kapulečių ir Montekių“ repeticijas su LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ parama lankėsi Pietų Italijoje, kur turėjo galimybę dešimt dienų mokytis Rodolfo Celletti bel canto akademijos meistriškumo kursuose.

„Užkulisiai“: žiūrovus nokautuojantis S. ir P. Stanikų duetas

Šį kartą kviečiame į susitikimą su Svajone ir Pauliumi Stanikais. Šis unikaliai sutariantis menininkų tandemas parodų lankytojus nokautuoja dviguba talento jėga. 15 metų Paryžiuje gyvenanti Stanikų šeima lyg dvigalvis, keturrankis slibinas, sugebantis šokiruoti žiūrovus ir taip juos pripildyti naujų minčių ir įžvalgų netgi šiame visko perpildytame pasaulyje.

Prasideda Bistrampolio dvaro muzikos festivalis (1)

Gegužės 28-ąją „Jazz Classic Quartet“ ir Čiurlionio styginių kvarteto pasirodymu prasidės XV-asis Bistrampolio dvaro festivalis. Jame skambės muzikinė programa, šiam dvarui sukurta užsienio muzikantų ir Lietuvos žvaigždžių, rašoma pranešime spaudai.
OKT teatras

TERAPIJOS premjera!
2017 birželio 01 d. 19.00 val.

JELIZAVETA BAM
2017 birželio 07 d. 18.30 val.
„Tai moko klausytis kito, jį išgirsti, leisti jam išsikalbėti, o ne vien tik traukti iš galvos savo mažmožius ir įsivaizduoti, jog tavo mintys ir idėjos pačios svarbiausios“, – pasakoja aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė, sukūrusi pagrindinį Katios vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Šokis Delhi“ pagal kultinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesę. Artimiausias spektaklis – jau šį šeštadienį, gegužės 27 dieną. Artėjant spektakliui kalbamės su pačia Ugne.
„Šokyje Delhi“ vaidinanti Ugnė Šiaučiūnaitė: „Spektaklis primins kaip reikia klausytis vieni kitų“
2017 gegužės 25 d.