Europos scenose Kristian Benedikt vardu žinomas solistas rugsėjo 28 dieną su maestro G. Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks G. Mahlerio „Dainą apie žemę” - vieną įspūdingiausių pasaulio muzikos pavyzdžių, kuris atskleidžia aukštą solisto meistriškumą ir brandą.
Paskui seks „Manon Lesko” spektakliai, o kur dar koncertinis turas po Lietuvą, pirmas rečitalis… Kalbantis su juo susidaro įspūdis, kad Vaidas gyvena dvigubu greičiu ir jo uždeganti energija bei entuziazmas neturi ribų. Todėl smalsu pakalbinti bene dramatiškiausią Lietuvos tenorą apie jo atostogas, šeimą, vasarą ir keliones, kad sužinotume, kaip gi Vaidas ilsisi?
- Kokia šiemet buvo Jūsų vasara? Kur teko nukeliauti? Kur dainavote?
- Aš jau kokius penkerius, ar net septynerius metus dirbu be poilsio. O gal net visus 10 metų be jokių atostogų. Atostogauju dirbdamas ir dirbu atostogaudamas. Viskas mano gyvenime yra persipynę, na gal todėl, kad darbas yra toks nenormuotas. Negali poilsiaudamas visiškai atsijungti nuo minčių. Nuolat kuri ateities planus ir negali sau pasakyti, jog dabar ateinančias dvi savaites nieko neveiksiu, tik gulėsiu pliaže. Kita vertus, net ir sąlygų gulėti pliaže neturiu.
Jau antrą vasarą esu kviečiamas dalyvauti Švedijoje rengiamame vasaros festivalyje „Opera Pošered“. Pernai Ž. Bizet „Karmen“ pastatyme dainavau Chosė. O šią vasarą – G. Donizetti operos „Lučija di Lamermur” pastatyme atlikau Edgardo vaidmenį.
- Kas tai per festivalis? Kokiame mieste? Ar gamtoje?
- Festivalis „Opera Pošered“ vyksta Švedijoje, apie 250 km nuo Stokholmo, į šiaurės vakarus, truputėlį virš Iorebro. Manau jog tai yra bene populiariausias operos festivalis Švedijoje. Atiduodu deramą pagarbą „Dalhalla” festivaliui, tačiau dabartiniai jo reitingų rezultatai nedžiugina, o tokį kritimą įtakoja matyt tai, jog festivalis rengiamas po atviru dangumi.
O „Pošered” yra dengtas - naudojami tokie didžiuliai mediniai angarai, kuriuose būna labai puiki akustika. Kaip žinia, orai Švedijoje tikrai nelepina. Liepos mėnesį vidutinė oro temperatūra buvo apie 15-17 laipsnių. Teko vaikščioti bei repetuoti su striukėmis - oras nenuspėjamas. Vieną minutę lyja, kitą jau šviečia saulė... Ir taip ištisą dieną. Na tai štai tokia ta mano vasara, toks ir tas poilsis.
Negali pailsėti tradiciškai: nuvažiuoti prie ežero, pasitiesti dekį, degintis saulėje, maudytis, vėl degintis. Nors atvažiavus čia buvo suteiktos labai geros sąlygos.
- Kodėl dalyvaujate šiuose festivaliuose?
- Kai praeitais metais dainavau „Karmen“ pastatyme Chosė, man nereikėjo iš naujo mokytis partijos ir vaidmens. Buvau dainavęs jį, o Švedijoje dariau tik tam tikras korektūras bei skirtingą to vaidmens interpretaciją, nes reikėjo prisiderinti prie skirtingos operos koncepcijos. Taip pat ir su „Lučija di Lamermur“. Su Edgardo vaidmeniu aš jau buvau debiutavęs Kauno muzikiniame teatre (rež. G. Šeduikis), todėl galėjau suderinti poilsį su darbu, nes nebuvo tokios didelės emocinės įtampos, kaip kuriant naują vaidmenį. Ir darbo sąlygos buvo labai palankios. Kelionė į ten ir atgal yra pramoga visai šeimai.
- Kiek laiko teko gyventi Švedijoje? Kaip šeima reagavo į šią darbinę kelionę? Kur gyvenote?
- Į festivalį važiavome automobiliu iki Rygos, o nuo Rygos iki Koparbergo - apie 250 km. Keltu kėlėmės 15-16 valandų. Ir kiekvieną kartą meldžiamės, kad nebūtų bangų.
Sąlygos Švedijoje yra puikios tokiam, kaip aš vadinu, atpalaiduojančiam darbui arba darbingam poilsiui. Kiti mėgsta aktyvų poilsį, pavyzdžiui, užsiiminėti alpinizmu, o aš esu dainininkas, tai mano aktyvus poilsis ir yra dainavimas.
Mums su visa šeima buvo suteiktas namelis šalia to miestelio, kur vyksta festivalis. Miestelyje gyvena apie 2-3 tūkst. žmonių. Mane nustebino, jog ten nėra jokio šurmulio, gali pajausti visišką ramybę. Toje vietovėje yra įsikūręs 7-8 namų vienkiemis. Suprantama, tai nėra kaimas, kur laikomos avys, žąsys ar žirgai, tačiau tai yra namų kompleksas, kuris priklauso vienam verslininkui, remiančiam šį vasaros festivalį. Namai yra raudoni, mediniai, su baltais apvadais, labai aukštos kokybės, išlaikytas savitas švediškas stilius.
Mes gyvenome tokiame nedideliame namelyje ant stataus kalnelio, 10 metrų nuo upelio, kuris įteka į ežerą. Iš vienos kalnelio pusės namas yra vieno aukšto, iš kitos – dviejų. Namelyje įrengta netgi suomiška pirtis. Visi turėjome savo atskirus kambarius. Žodžiu, yra sudarytos puikios sąlygos gyventi su šeima ir labai džiugu, kad ir šeimai patinka tokio tipo kelionės.
Praeitą vasarą čia praleidome gal kiek daugiau negu mėnesį, o šią vasarą - pusantro mėnesio. Džiaugiuosi, kad galiu praleisti laiką su savo šeima ir kartu dirbti, gaunant gana solidžius honorarus. Kaip žinia, Skandinavijos šalyse pragyvenimo lygis yra gerokai aukštesnis negu Lietuvoje, tad nuėjęs į parduotuvę už tą patį dalyką moki mažiausiai 30 procentų brangiau. Maisto kokybė ten yra pakankamai aukšta, ne ką prastesnė nei pas mus.
- Kokioje aplinkoje vyksta repeticijos ir kaip vyksta spektakliai?
- Visas festivalis buvo labai gerai suorganizuotas, tiek reklamos kampanijos požiūriu, tiek paties pastatymo. Pavyzdžiui, pernai buvo surengta 13 spektaklių, per kuriuos salių užpildymas buvo 96 procentai, o salė talpina apie 1200 žiūrovų, nors pagal erdvę ten būtų galima sutalpinti dvigubai daugiau žmonių. Vieta, kur vyksta spektakliai, yra didžiulis medinis angaras. Man labai įstrigo pastato sienų sandara. Sienos apkaltos lentomis, bet tarp jų yra paliekami labai nežymūs plyšeliai. Taip sukuriama natūrali ventiliacija ir išvengiama pelėsio, kuris labai greitai plinta, jeigu patalpa yra nevėdinama. „Opera Pošered“ festivalis vyksta jau septynerius metus ir surenka pilnas sales lankytojų, nors bilietai kainuoja nuo 100 iki 400 litų.
Scena, nors ir su labai ribotomis techninėmis galimybėmis, įrengta išradingai, su nuožulnumu į žiūrovų pusę, o per vidurį yra besisukantis horizontalus ratas, kuris sukasi tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Nėra užkulisių.
Repeticijų tvarkaraštis nebuvo labai įtemptas, jos prasidėdavo 10 val. ryto. Turėdavome po dvi repeticijas į dieną, viskas buvo išdėliota taip, kad 18 val. būtumėme laisvi. Repetavau 3 savaites, paskui dar 3 savaites vyko spektakliai. Man teko dainuoti 6 spektaklius. Buvo neįprasta grįžti namo tarp repeticijų pavalgyti pietus. Vilniuje taip niekada nesigauna - čia visas mano gyvenimas yra susijaukęs. Nepastovus repeticijų tvarkaraštis, galybė visokiausių kitų reikalų. O ten turi vieną vaidmenį viename teatre ir viskas vienoje vietoje. Tai yra puiku.
- Ar ten buvo tarptautinis sąstatas? Ar choras buvo iš vietinių žmonių, ar iš kur kitur surinktas?
- Na, nebuvo labai didelis margumynas. Daugiausia visi statytojai - švedai. Orkestras rinktinis, choras taipogi rinktinis, sudarytas iš vietinių teatrų žmonių. Kiekvienais metais vyksta atrankos. Tačiau jau septynerius metus branduolys išlieka tas pats. Nors pasitaikė keletas žmonių, atvažiavusių ir iš Norvegijos bei Suomijos, solistai daugiausia buvo vietiniai.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo dviejų sudėčių. Pirmoje sudėtyje Liučiją dainavo 31-erių metų kinė Itijan Luan, Pekinų operos vedančioji solistė. Ji man labai patiko, aš nebuvau girdėjęs tokio stabilaus soprano. Ji neturi labai stipraus balso, tačiau aukštas natas kaip paukštis čiulbėjo.
Aš dainavau Edgardą, dalyvavo ir puikus baritonas iš Švedijos. Antroje sudėtyje Liučiją dainavo jauna solistė švedė. Edgardo vaidmenį atliko ispanas Chavjier Palacios. Dirigentas buvo italas Marčelo Morkandelli.
- Koks buvo „Liučijos di Lamermur” pastatymas – tradicinis ar šiuolaikinis?
- Pastatymas buvo gana tradicinis, su visomis kadencijomis. Laiko prasme tai buvo vienas ilgiausių Liučijos pastatymų. Kostiumai istoriniai su liaudiškais motyvais. Pats festivalis turėjo tematiką. Visi kostiumai ir grimas buvo nestipriai šaržuoti. Scenografija buvo labai išradinga, labai aukšto lygio, ją darė švedas. O režisierius, kaip ir praeitais metais, buvo festivalio vadovas Ted Noklošon su savo sūnumi. Jis yra žymus švedų baritonas, jau išėjęs į pensiją.
Ted Noklošon mane pakvietė dainuoti šiemet, nes liko labai patenkintas mano pernykščiu Chosė vaidmeniu. Mane jie apibūdino, kaip labai sunkų dramatinį tenorą, kokių dažniausiai jie nekviečia atlikti tokių vaidmenų, kaip Edgardo. Bet atsiliepimuose buvo rašoma, jog parodžiau tobulą techniką ir kad tik būtent taip galima dainuoti Edgardą.
- Kuo skiriasi santykiai su režisieriumi ir kolegomis dirbant tokiuose festivaliuose nuo įprastinių?
- Šio festivalio režisierius labai paprastas, labai žmogiškas, todėl, kad visos tos pareigos savaime mus patalpina į tokią gan buitinę atmosferą. Nėra taip, kad esi dideliame mieste, kaip Kopenhaga ar Stokholmas, gyveni užsidaręs viešbučiuose ir repetuoji. Ten visai kita atmosfera. Solistė deginasi ant lieptelio prie mano namų. Miške yra aikštelės, kuriose yra įrengtos laužavietės, kur galima pasikepti mėsos, praleisti smagiai vakarą. Švedijoje tai labai populiaru, nes ten yra daugybė ežerų, kurie yra išsidėstę kas keli kilometrai, įrengta daugybė poilsiaviečių.
- Kokių profesinių atradimų padarėte būdamas ten?
- Visų pirma Edgardas yra labai sudėtingas vaidmuo. Kaip maestro Virgilijus Noreika yra pasakęs, Donizetti yra vaistai tavo balsui. Ir, kaip žinia, XX a. labai dažnai šį vaidmenį atlikdavo dramatiniai tenorai. O ir pati opera yra labai dramatiška ir tikrai ne komiška. Pats dainavimas čia turi būti labai techniškas, emocijos čia jau neturi jokios reikšmės, kaip, pavyzdžiui, Dž. Pučinio operose. Taigi turi dainuoti labai akademiškai, tačiau neperlenkint lazdos, nes bet kokiu atveju atlieki vaidmenį ir turi į jį įsijausti.
- Kokie žmonės suvažiuoja dirbti į tokį vasaros festivalį?
- Žmonės, kurie nori suderinti darbą su poilsiu. Yra nusistovėjusi tokia festivalių tendencija, kad yra kviečiami tie solistai, kurie jau yra dainavę tuos vaidmenis, kuriems yra kviečiami. Labai retai būna, kad kviečiamas nė karto tos rolės nedainavęs solistas.
Daugiau orientuojamasi į turistinę publiką. Į šį festivalį „Opera Pošere” yra net organizuojamas senovinis traukinys iš Stokholmo, kuris, aišku, važiuoja truputį lėčiau, bet tai tokia egzotika. Žmogus perka bilietą, į kurio kainą įeina kelionė ten ir atgal bei pietūs traukinyje.
Tokias keliones labiausiai mėgsta vyresnio amžiaus žmonės. Jie mėgsta iš pat ryto sėsti į traukinį, važiuoti neskubant, pažiūrėt spektaklį ir paskui vakare grįžti į Stokholmą. Jie visada savaitgalius praleidžia būtent tokiu būdu.
- Ką veikė žmona ir vaikučiai, kol repetavote? Ar sudarytos sąlygos būti su šeima tokiuose vasaros festivaliuose?
- Dažniausiai jie važiuodavo prie ežero. Buvo mėgiama aikštė miestelio viduryje, kur yra vietų, pritaikytų vaikams žaisti. Ten pastatyta speciali pilis bei smėlio dėžė. Na, aišku, neapsieinama ir be kompiuterinių žaidimų, filmukų. Žodžiu, vaikai, kaip vaikai.
- Ar tai yra pirmas kartas, kai jūs leidžiatės su šeima į gastroles?
- Ne, tiesą sakant čia jau mano antra vasara, kai mes su šeima Švedijoje. Prieš tai vasaros metu aš būdavau Lietuvoje. Kiek turėdavome laisvų dienų, praleisdavome jas pajūryje arba tiesiog Vilniuje. Dažniausiai turėdavau tokių padrikų koncertų, pasirodymų.
- Kokių nuotykių buvo nutikę per tą laiką?
- Turėčiau pasakyti, kad viskas vyko įprastai. Ta atmosfera, kuri tvyro tenai, yra neįtikėtina. Atstumas nuo namelio, kuriame gyvenome su šeima, iki repeticijų yra apie 2 kilometrus. Galima važiuoti dviračiu, galima eiti pėsčiomis ar važiuoti automobiliu. Tai savotiška romantika, nes tai laikas, kai gali pabūti su savo šeima vos ne kaip kaime. Atsikeli iš ryto, nueini į dušą, geri rytinę kavą, išeini į kiemą, kur žąsys jau nuo pat ryto laukia maisto užvertusios galvas. Taip jau atsitiko, kad vaikai prisijaukino tas žąsis. Jos valgydavo mums iš rankų ir eidavo į namus. Įsivaizduokite, laukinės žąsys namuose! Mano agentas atvažiavęs į svečius juokavo. Sako, gal jūs norite nupenėti tas žąsis ir festivalio pabaigoje susirengti puotą.
- Tokių festivalių metu užmezgi daug naujų pažinčių bei draugysčių.
- Pavyzdžiui, pernai labai susidraugavome su mano agento žmona, kuri dainavo Mikaelą. Šiemet labai susidraugavome su soliste iš Kinijos. Praktiškai kiekvieną vakarą kartu vakarieniavome, kartu keliavome po aplinkinius miestelius. Eidavom į restoranus. Teko matyti didžiulį 60-tų metų senovinių automobilių paradą. Žodžiu, ieškodavome įvairiausių pramogų, kad praleistumėme laiką kaip tik įmanoma turiningiau.
Susipažinome su vienu vengru, kuris mokėsi Vienos konservatorijoje smuiko specialybę, tačiau vėliau suprato, kad turi balsą, ir dabar jis yra labai perspektyvus bosas. Tai štai kaip gali apsiversti gyvenimas.
- Kaip dar pramogaudavote?
- Keliaudami po apylinkes aptikome nediduką kaimelį. Ten yra sodyba, kurioje auginama virš 70 avių, gaminamas avių sūris. Čia pat, savo sodyboje jie yra atidarę mažą parduotuvėlę, kur prekiauja savo pagaminta produkcija: saldainiais, sausainiais, sūriais, švediška duona. Vienas norvegas choristas organizavo ekskursijas. Šalia Koperbergo, kur gyvenome, yra XVIII a. pabaigos aukso kasyklos, dabar jau užtvindytos vandeniu.
Keista, kad, kaip ir pernai, nuvažiavus pirmą savaitę, nieko negali daryti, nes labai ima miegas. Tai dėl mums neįprasto švaraus ir gryno oro. Pamatyti upe plaukiantį bebrą arba stirnaitę, skabančią žolę, yra visiškai natūralu ir įprasta. Vieną rytą lūšis užpuolė antį, tačiau visos kitos puolė jos vaduoti ir finale lūšis liko be pietų.
Žodžiu, gyvenimas tenai yra labai ramus, gali išeiti pasivaikščioti, netoliese stovi didelė senovinė liuteronų bažnyčia, kur yra rengiami kamerinės muzikos koncertai. Dar yra didelė miesto aikštė, muziejų, restoranų. Jaučiama tendencija, kad tose vietovėse daugėja emigrantų iš tolimųjų rytų.
- Ką veikdavote vakarais?
- Radome tokį neblogą kinų restoraną „Liudwig”, kur pats susikuri sau patiekalą. Pasirenki mėsą, daržoves, padažus ir tau iškepa. Kitą kartą pasivaikštai kur nors miestelyje... Kiek gi žmogui reikia? Nusiperki ledų, vaikai žaidžia, tu sėdi su žmona gaiviame ore..
- Kaip Jums patinka Švedija ir švedai?
- Na, man patinka tiesiog būti tenai. Bet visas tas gyvenimas Švedijoje yra toks, tarytum mašina važiuotum po vandeniu. Tu greitai važiuoji ir staiga vaizdas, kaip sulėtintame kine..
Trys pagrindiniai dalykai, kurie įstrigo Švedijoje, tai nesibaigiantys ežerai ir miškai, kurių ten yra begalės. Visada pasąmonėje viską lygini su Lietuva, nes tai yra tavo gimtinė. Tai visada bandai galvoti, kiek gi Lietuvų telpa į Švediją.
Kitas dalykas - švediška duona, kuri tikrai yra išskirtinė. Ji visiškai nepanaši į mums įprastą duoną. Tai yra tokie apvalūs traškūs papločiai su skylute per vidurį.
Dar mane nustebino jų pūdytos silkės konservai, kuri turi labai stiprų nemalonų kvapą. Prieš mums išvažiuojant, švedai tą silkę mums padovanojo kaip suvenyrą, tačiau perspėjo, kad namuose jos geriau neatidarinėtume, o jei atidarysime lauke, tai patartina, kad vėjas nepūstų į namų pusę.
- Koks švedų maistas?
- Švedų restoranuose labai populiaru švediškas saldus stalas bei restoranuose esantys bufetai. Nemažai restoranų yra įkurti atvykusių emigrantų. Nepasakyčiau, kad mane labai sužavėjo švediška virtuvė, aš daugiau linkstu prie itališkos.
Beje, tenai aš atradau labai skanią mėtų arbatą, mat be mėtų arbatos aš negaliu gyventi.
- Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
- Rugsėjį - koncertinis turas po Lietuvos didžiuosius miestus, mėnesio pabaigoje koncertai su maestro Gintaro Rinkevičiaus orkestru. Spalio 5-7 dienomis dainuosiu tris „bohemiečių” „Manon Lesko” spektaklius. Paskui seka mano pirmas rečitalis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o kur dar visas spektaklių maratonas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mano grafikas jau yra užpildytas 2013-iems metams. Nepaisant to, lapkričio mėnesį važiuosiu į Italiją stažuotis, kur jau nebuvau du metus. Paskui esu kviečiamas parepetuoti su garsiu maestro Richardo Muti.
