Šis sąrašas skirtas tiems, kas kine ieško suvokimo trikdžių, o galbūt net tikisi transformacijos technologijos, pajėgiančios išgauti daugiau, nei siūlo kiti gyvenimai ir kitos patirtys. Idant tai, kas pranoksta klasifikacijas, nepraslystų pro akis.
„Ornitologas“ („O Ornitólogo“, Portugalija, Prancūzija, Brazilija, 2016)
Ar gali būti, kad juosta apie agnostiką ornitologą, kuris, stiprios upės srovės nuneštas į girios tankmę, patiria mistinę transformaciją, ir yra įdomiausias festivalio filmas? Epitetai ir titulai visuomet reliatyvūs. Tačiau João Pedro Rodrigueso, mano akimis, yra labiausiai dėmesio vertas post-humanistinis mėginimas užklausti – koks skirtumas tarp atsivertimo į šventąjį Antaną ir virsmo paukščiu? Kitaip tariant – kuo turėtų tapti žmogus. Arba tiksliau – kuo jis galėtų nebebūti.
Pasitelkdamas klasikinį piligrimystės naratyvą, Rodriguesas sluoksniuoja kelionę į kelialypių matmenų labirintą, kuriame įsivaizduojamybės logika galioja tiek pat, kiek ir priežastinis ryšys. Krikščioniška ir antikinė ikonografija (Šv. Sebastijonas, Tomas Netikėlis, amazonės), makabriškai komiškų apeigų pašėlėliai caretos, maniakiškos krikščionės fundamentalistės iš Kinijos, homoerotinis kurčnebylys Jėzus čia suvaldomi ramia ir artikuliuota veiksmo slinktimi, atsikartojančia paties režisieriaus autobiografiniuose elementuose, o visų labiausiai – akistatoje su paukščio žvilgsniu, kuriuo testuojamas religinių ir sociokultūrinių konstruktų galiojimas ir vertė.
Šiuo požiūriu „Ornitologas“ primena naująją Tailando arba Pietų Amerikos magiškojo realizmo bangą (Apichatpongą Weerasethakulą, Ciro Guerra, Carlosą Reygadasą), nuolat siekiančią išlaisvinti antropomorfišką žvilgsnį iš begalinio susirūpinimo savimi pačiu. Žmogus yra nuvertėjusi būtybė, apokaliptiškai rėpliojanti po savo paties iliuzijas ir klimpstanti daugiaaukštėse religinių ir ideologinių simbolių manipuliacijose. Rodrigueso kino aparatas atlieka mūsų regos perreguliavimą, kurį, tiesa, kiek sutrikdo nejaukiai sentimentali finalinė daina.
„Drakonas atvyksta!“ („Ejhdeha vared mishavad!“, Iranas, 2016)
Tyroji eklektika. Irano kino tradicijoje išaugusi doku-dramos, Lyncho misterijų ir politinio trilerio amalgama pasiūlo kai ką daugiau nei žaismė žanrais ar pasimėgavimas kinematografiniu know-how. Mani Haghighi galingai kuria tiesą apie drakoną, o kartu preparuoja rakursų kaitą, kurioje siurrealizmas tampa realybės katalizatoriumi ir jos geidžiamiausia savastimi.
„Nesibaigianti poezija“ („Poesía sin fin“, Prancūzija, Čilė, Japonija, Jungtinė Karalystė, 2016)
Jodorowsky yra Jodorowsky. Jeigu nesugniuždo patosas ir manieros, galima išgirsti charizmos skambesį. Jo kinas šiandien atrodo anachronistiškas, teatrališkas ir gal net neadekvatus. Tačiau asmeniškas savęs paties perkūrimas (patį Alejandro jaunystėje vaidina jo sūnus) į visą šią kiek seilėtą poezijos begalybę įneša brutalaus girgždesio ir atotraukos, kurią Heideggeris su Freudu būtų pavadine nejauka su malonumo prieskoniu. Be to, kai kurios psichomaginės tiesos provokuoja burbėti ir ginčytis.
„Komivojažierius“ („Forushande“, Iranas, Prancūzija, 2016)
Asghar Farhadi yra vienas geriausių kino scenaristų kilmingiausia šio žodžio prasme. Išvengdamas klasikinių kraštutinumų – holivudinės dramatikos taiskyklių bei autorinio kino pasiklydimo vaizduose – „Išsiskyrimo“ ir „Praeities“ režisierius iš prakaulios kasdienybės buities ir vėl ištrupina Dostojevskio ir Levino etines įtampas, už ką jį nuolat ir pelnytai apdovanoja visi svarbiausi pasaulio festivaliai.
„Tai nutiko čia“ („It Happened Here“, Jungtinė Karalystė, 1963)
Visa Deimanto Narkevičiaus kuruota programa yra tai, už ką prieš „Scanoramos“ rengėjus reikėtų nulenkti galvą. Dažnai anoniminiame festivalinių sąrašų pasaulyje pristinga rankos, kurios braižas minimaliomis sąnaudomis užtikrintų kokybę ir pateisintų drąsą. Perbraižydama perskyras tarp video-meno ir kino, ši programa išauga iš virtuoziškos kinematografinės istorijos alternatyvos idėjos, kurios pagalba Kevin Brownlow ir Andrew Mollo dar 1963 m. atliko faktų ekskomunikos aktą. „Tai nutiko čia“ yra galima įvykių versija, kurioje į Britaniją įprojektuojama Hitlerio Vokietija ir kuri tampa puikia istorijos prigimties užklausa arba tuo, ką Foucault yra pasakęs apie Deleuze’o ir Guattari „Anti-Oidipą“ – veikalu, kuris skirtas kovoti su mūsų pačių vidiniu fašistu. Net šiurpiai aktualu, kai žvelgi į šiandienos rinkimus ir referendumus.
„Ant sidabrinio gaublio“ („Na srebrnym globie“, Lenkija, 1988)
Anksčiau ar vėliau kiekvienas režisierius tampa ateities vizionieriumi. Todėl sci-fi žanras tik sutirština tai, kas kine dedasi nuolat. Visa lenkų ekscentriko Andrzejaus Żuławskio filmų rinktinė gurguliuoja demoniškų aistrų atspalviais, kuriuos sava maniera nagrinėti mėgo ir jo tautietis Polanskis. Tačiau ši post-kubriška ateities versija yra visų dabarčių ir praeičių revizija, kurioje pabėgusių astronautų poetika gniaužo romantizuotų utopijų kūnus, nuolat pakreipdama santykį tarp to, kas didinga, baugu ir šleikštu.
