Rubrikoje „Aš skaiTAU“ maloniai sutiko pasisvečiuoti žurnalistas, TV prodiuseris, laikraščių ir žurnalų redaktorius, keliautojas, o šiandien – ir skaitytojas Vytaras Radzevičius. Apie skaitinius, kurių nešamos žinios neriboja leidybos metų data.
„Šią knygą skaitau dabar. Ir gailiuosi, kad neperskaičiau anksčiau. Ji pavėluotai pripažinta pasaulyje, o Lietuvoje tapo žinoma dar vėliau. Man taip buvo seniai: ištisus puslapius skaitau po kelis kartus, godžiai rydamas ir tarsi norėdamas išmokti mintinai.
Knyga, kurią perskaičiau jaunystėje nuotykių literatūros fone. Privertė susimąstyti apie žmogaus atsparumą blogiui ir gebėjimą ginti savo vertybes. Apsižvalgęs aplink, ją dažnai prisimenu ir dabar.
Satyrinė alegorija apie komunistus ir panašias padugnes. Brito parašytas metaforinis kūrinys apie sovietines – lygias ir lygesnes – kiaules, su kuriomis mano ir vyresnėms kartoms teko gyventi realiame gyvenime. Ar ši alegorija pasenusi? Nepanašu.
Karas yra pati blogiausia visuomeninių santykių forma, o „Vakarų fronte nieko naujo“ – pati geriausia knyga apie tai. Mirties pergalė prieš gyvenimą ir jaunystę – amžina gija, lydinti Žemės civilizaciją – nupasakota taupia ir šykščia prarastosios kartos kalba.
Rašytojas, gyvenęs kažkur šalia ar virš savo amžininkų. Mistikas, grotesko meistras, pašaipus stebėtojas, savo pasakojimuose sukūręs slėpiningą ir baugų pasaulį, intriguojantį paslaptimis. Apsakymų rinkiniai „Auksinis vabalas“ ir „Raudonosios mirties kaukė“ – tikrai nevienkartiniai skaitiniai.“
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.
