Na, o trečiuoju projektu, kuris gimė „Graindhauso“ siužete, tampa vieno iš geriausių Quentino Tarantino draugų Eli‘aus Rotho surežisuotas „skerdynių“ tipo siaubo trileris „Padėkos diena“. Režisierius labiausiai yra žinomas iš sadistinių ir itin kraupių filmų kaip „Nakvynės namai“, „Kanibalai“ ir „Mirties troškimas“, dėl ko net nekilo abejonių, jog šis jo naujas darbas bus prifarširuotas itin atvirais bei šiurpą keliančiais smurtiniais elementais. O kaip yra iš tiesų?
Apie ką mes čia…
Po nesėkmingo „juodojo penktadienio“ Plimuto parduotuvėje „Right Mart“, kuris nusinešė kelias gyvybes, praėjo lygiai metai, tačiau parduotuvės vadovybė nusprendžia pakartoti akciją nepaisant žmonių protesto. Būtent tada ir pasirodo paslaptingasis kaukėtas serijinis žudikas, kuris turi tikslą atkeršyti visiems tiems, kurie buvo atsakingi už praėjusių metų tragediją.
Kūrinio turinys
Jeigu Jums teko skaityti mano apžvalgas apie „skerdynių“ (angl. „slasher“) filmus, puikiai žinote, jog dievinu tokio pobūdžio siaubo žanrui priklausančius projektus. Jie ne tik įtempti, bet dar ir suteikia visai neblogą pramogą kino salėje.
Skamba gal kažkiek makabriškai, bet tokio pobūdžio filmai, kaip „Penktadienis 13-oji“, „Helovinas“, „Kruvinos skerdynės Teksase“, „Košmaras Guobų gatvėje“ ar „Klyksmas“ ir buvo kuriami tam, kad žiūrovas galėtų pabėgti nuo tikrovės bei kartu su bandančiais išgyventi maniako išpuolius personažais, gerai išsigąstų. Be to, tokie filmai iš dalies net sugeba pamokyti žiūrovus, kad jie nesielgtų taip kvailai, kaip dauguma tokiuose projektuose pavaizduotų aukų. Nebent tai jau būtų „sadistinė pornografija“ kaip Damieno Leone‘o „Siaubūnas“, kuris sukelia ne siaubą, o šleikštulį.
Na, o naujasis Eli‘aus Rotho filmas yra puikiausias „skerdynių“ filmo pavyzdys, kuris, gal ir nespinduliuoja originalumu, bet savo siužetu yra įdomus, nenuspėjamas ir, kas svarbiausia, labai energingai bei šiurpiai papasakotas.
Tiesa, malonu dar ir tai, jog šįkart buvo pasirinktas iki šiol „skerdynių“ kine retai rodytas laikotarpis – Padėkos diena. Kas nežino, jau turėjome „Juodąsias Kalėdas“, „Heloviną“, „Naujųjų metų blogį“, „Tylią naktį, mirtiną naktį“, „Balandžio 1-ąją“ ir kitus šventiniu laikotarpiu vykstančius maniakų išpuolius filmuose, dėl ko pamatyti tokį kokybišką ir išties intriguojantį Padėkos dienos metu vykstantį kruviną reginį man buvo pakankamai įdomu.
Esminiu šio filmo koziriu, aišku, tampa efektingai atrodantys ir įtampą sukeliantys susidorojimo epizodai, o žmonių baimė ir jų noras išgyventi po susidūrimo su maniaku, atrodo pakankamai šiurpiai ir įtikinamai. Filmo peržiūra neprailgsta, nors juostos trukmė yra pakankamai ilga, palyginus su kitais „skerdynių“ tipo projektais. Tad nuobodžiauti žanro gerbėjams šio filmo peržiūros metu nebus kada.
Veikėjai filme, aišku, šabloniniai, bet tai netrikdo, nes toks jau yra „skerdynių“ filmų modelis, prie kurio tenka priprasti ir neuždavinėti kvailų klausimų. Labiausiai man patiko miesto šerifas Erikas bei jo darbo metodai, o taip pat keli aukomis turėję tapti jaunuoliai. Bet negaliu atskleisti, apie ką eina kalba, nes kitaip „išspoilinčiau“ Jums, kas liks gyvas, o su kuo bus susidorota.
Veikėjai tikrai įtikinami ir, kas svarbiausia, jie atsiskleidžia kaip asmenybės, dėl kurių arba norisi jaudintis, arba laukti, kada juos pribaigs. O taip, tai irgi yra viena iš svarbiausių „skerdynių“ tipo filmų esminių dalių, kai blogiukas dažnai tampa simpatiškesnis nei aukos, kurios turi, ką slėpti ir nėra tokios jau nekaltos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kas dar svarbu - filme yra išryškinta ir viena labai svarbi mintis apie žmonių vartotojiškumo problemą bei „juodo penktadienio“, kuris tikrovėje dažnai susiduria su panašiomis problemomis, karštinę. Ir šią temą kūrėjai čia pristato itin atviru būdu.
Apibendrinus, manau, kad filmas ne tik puikus savo tema, bet ir vienas iš geresnių šių metų mano matytų siaubo žanro projektų. Kam patinka tokio tipo filmai, būtinai privalote įvertinti „Padėkos dieną“. Na, ir laukiame tęsinio, kuris jau yra oficialiai paskelbtas.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet atmosfera šiame filme išties bauginanti dėl labai gerai išnaudotų techninių aspektų – pradedant puikiu kameros darbu, dėl kurio žiūrovai priartinami prie išties kraupių žudynių, įtampą sukeliančių muzikinių kompozicijų ir, aišku, galingo garso bei užbaigiant itin žvaliai pristatytu vaizdo montažu. Meninis apipavidalinimas taip pat puikus vien dėl puikaus grimo ir autentikoje paskendusio Plimuto atvaizdavimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Smagu, kad vieną iš pagrindinių vaidmenų filme atliko pakankamai žinomas aktorius Patrickas Dempsey, kurio pastaruoju metu kine buvo visiškai nematyti. Vaidino jis įtikinamai, o, kas svarbiausia, jo personažas spinduliavo charizma, kuri papirko nuo pat pirmų pasirodymo ekrane akimirkų.
Dar turime visai neblogai suvaidinusius Giną Gershon, Ty‘ų Olssoną, Gabrielį Davenportą, Ricką Hoffmaną ir Karen Cliche.
Verdiktas
„Padėkos diena“ – pavyzdingas „skerdynių“ tipo kino atstovas, kuris stebina ne vien efektingais smurto perpildytais epizodais, spinduliuoja klasikiniams tokio tipo projektams būdingais elementais ir suteikia itin žvalią pramogą, bet dar neša savyje pakankamai atvirą bei teisingą mintį apie vartotojiškumo problemą visuomenėje.
Filmo anonsas:
